Navigation Menu+

Violetinis šuniukas

Posted on Mar 6, 2014 by in Pasakos | 1 comment

Violetinis šuniukas

Autorė: Ina Ogenskienė

Iliustravo: Monika Maleševičiūtė

Šį savaitgalį mes nakvojome sodyboje. Kartu su Sauliuku lovoje ruošėsi miegoti per žiemą išsiilgti žaisliukai.

– Pasek šiandien pasaką apie violetinį šuniuką.

– Kai aš buvau maža, žinojau pasaką apie Mėlynąjį šuniuką.

– Ne, aš noriu apie violetinį, tą, kurį turiu rankose.

– Man atrodo, kad tavo rankelėse vyšninis šuniukas.

– Tau taip tik atrodo, nes už lango saulė leidžiasi. Jis violetinis.

– Tuomet klausyk.

Viename nedideliame miestelyje gyveno kalytė, vardu Kudlė. Ji buvo baltai ruda, gauruota ir visų mylima. Kartą atėjo tokia diena, kai Kudlė atsivedė šuniukų. Jų buvo trys – gražučiai, mažučiai, trumpom kojytėm ir mielais snukučiais. Tik koks netikėtumas! Du buvo baltai rudi, o trečias šunelis – violetinis. Visi labai stebėjosi, net kalytė mama kartais pabumbėdavo – iš kur toks keistuolis radosi? O šunelis augo ir jo keista spalva tik ryškėjo. Jau visa gatvė žinojo apie neįprastą violetinį šuniuką. Bet aplinkiniai mažajam buvo negailestingi, dažnai šaipėsi iš jo ryškaus kailiuko. Šunelis net nenorėdavo išlįsti iš savo būdos.

Violetinis šuniukas

Violetinis šuniukas – iliustravo Monika Maleševičiūtė

– Ė, žiūrėkite, koks keistas! – kranksėjo varnos, – jis turbūt raičiojosi dažuose, papiltuose patvory!

– Ne, jis šiaip nevaleika, turbūt toks nuo kiemo dulkių, – pašaipiai čirškėjo žvirbliai, patys kuisdamiesi takelio purve.

–  O gal jis bailys, gal jis iš baimės tokios keistos spalvos? – stebėjosi plėšrios žuvėdros.

Net maži gatvės kačiukai šaipydamiesi kaišiojo liežuvius violetiniam šuniukui.

Kartais šuneliui pabosdavo vienam tūnoti būdoje ir jis liūdnas kiūtindavo miestelio gatvėmis, lydimas pašaipių aplinkinių žvilgsnių.

,,Ką gi man padaryti, kad mane mylėtų?  Kaip man elgtis, kad kiti mane gerbtų?  Kodėl aš gimiau kitoks? Aš gi nekaltas, mano violetinis kailiukas juk niekam netrukdo…“ – mąstė šunelis ir jo mažai širdelei  darėsi dar skaudžiau.

Kartą, šuneliui begulint saulės atokaitoje, prie jo priskrido pulkelis drugelių ir norėjo nutūpti ant violetinio snukučio, violetinių ausyčių ir ant violetinės šuniuko uodegytės.

–       Ką jūs darote! – pradėjo kvatotis violetinis šuniukas. – Nekutenkit! Kodėl jūs

tupiate ant manęs?

–                Oi! O tu ne violetinė gėlytė? Tu šunelis? Koks tu gražus! – stebėjosi įvairiaspalviai drugeliai. – Tik kodėl tokios liūdnos tavo akytės?

–                Aš violetinis, – paaiškino šuniukas, – tokie šuniukai  neturėtų būti. Manęs niekas nemyli. Bet gi jūs, drugeliai, taip pat margaspalviai, kiekvienas vis kitoks. Ar jums gera tokiems gyventi?

–                Žinoma. Mes plazdename ore savo įvairių spalvų sparneliais ir nuo to pasaulis tik gražesnis. Vienodi mes būtume nuobodūs. O tu, violetini šuniuk, esi nuostabus! – paaiškino drugeliai ir, vaikydami vienas kitą, nuskrido tolyn.

Violetinis šuniukas ir drugeliai

Violetinis šuniukas ir drugeliai – iliustravo Monika Maleševičiūtė

Šunelis gulėjo saulėje ir žiūrėjo į tolstantį margaspalvį pulkelį. Jis šypsojosi.

Dar nedrąsiai. Pirmą kartą jis išgirdo, kad yra nuostabus. Ir nuostabus būtent dėl to, kad yra kitoks, ir kad būti vienodiems yra nuobodu. Saulutėje jo violetinis kailiukas blizgėjo, mainėsi visais atspalviais ir mažylis džiaugėsi savo kitokia spalva. Pirmą kartą.

Violetinis šukiukas jau be baimės išėjo į gatvę ir linksmas patraukė pirmyn. Iš kažkur vėl atsirado pulkelis margaspalvių drugelių, kurie linksmai jį lydėjo ir vis bandė nutūpti šuneliui tai ant uodegytės, tai ant violetinio snukučio.

Patvoriuose besikuičiantys žvirbliai bandė pašaipiai čirškėti, bet šunelis šį kartą jų nepastebėjo. Jis tik linksmai vizgino uodegytę. Ir pikčiurnos nutilo, nes neįdomu šaipytis, kai niekas nekreipia į tai dėmesio.

 

Taip jis pasiekė gatvelės galą. Už jos jau buvo pieva ir upė. Taip toli violetinis šuniukas dar niekada nebuvo nuėjęs. Šalia buvo nepažįstamas kiemas, o jame lakstė graži juoda trumpaplaukė kalytė.  Žvilganti, riesta uodegyte ir trumpomis letenėlėmis. Violetinis šuniukas net amtelėjo iš susižavėjimo, ir tuomet juodukė pastebėjo svečią:

–        Kas tu toks? Tu  šunelis? Toks įdomus? Tu visai kaip tie margaspalviai

drugeliai – linksmas ir spalvotas! Palakstykim! Pagauk mane!

Ir du laimingi šunyčiai pasileido laukais, lydimi tų pačių margaspalvių drugelių, kurie vis taikėsi nutūpti tai ant violetinio snukučio, tai ant juodos riestos uodegytės.

Violetinis šuniukas  tikriausiai buvo pats laimingiausias miestelio gyventojas.

O tame miestelyje buvo daug kitų gatvelių, kuriose  gyveno dar daug varnų, žvirblių ir žuvėdrų. Ir galbūt pasitaikė ir rausvų kačiukų ar žalsvų šuniukų, kuriems dar   labai trūko pasitikėjimo ir reikėjo visų meilės bei dėmesio.

 

Pasakos garso įrašas:

1 Comment

  1. Vaikų ir paauglių psichiatrė Monika Misevičė.
    Man labai patiko taip jautriai ir realiai pasakoje perteikta patyčių tema. Tikrai aprašyti violetinio šuniuko jausmai, kai iš jo kiti tyčiojasi.
    Pasakoje pasiūlomas sprendimas šiai opiai temai tada, kai šuniukas susitinka su drugeliais: šie pastebi, kad jis yra gražus ir violetinis bei išsako mintį, kad vienodi jie būtų nuobodūs. Manyčiau, kad labai svarbu išgirsti šią mintį: vienodi mes būtume nuobodūs arba kitaip – gera ir smagu, kad esame tokie skirtingi!
    Tokia mintis pasakoje priverčia nusišypsoti prieš tai kentėjusį šuniuką ir padeda jam priimti save tokį, koks jis yra (o tai yra be galo svarbu, norint padėti išvengti patyčių). Tai išlaisvina šuniuką taip, kad jis pastebi žavingąją kalytę ir su ja susidraugauja :)
    Vaikai ir suaugusieji, kurie patys patyčių nepatiria, gali iš šios pasakos mokytis tolerancijos priimti kitą – Kitokį, o tai yra tikra vertybė.

Submit a Comment