Navigation Menu+

Trys draugai ir Laukinė Obelis

Posted on Jun 19, 2014 by in Pasakos | 1 comment

trys_draugai

Autorius: Mantas Bacevičius

Redagavo: Irma Žvinakienė

 

Gyveno kartą Kirmėliukas. Iš tikrųjų jis buvo šimtakojis, tačiau šimtakojis skambėjo labai jau grėsmingai, todėl visi draugai jį vadino Kirmėliuku. Kirmėliukas nebuvo labai mažas, nebuvo jis ir labai didelis – maždaug pusantro dramblio dydžio, o jei tiksliau, dydį pavertus ilgiu, Kirmėliukas buvo kokių dešimties metrų ilgio. Jis mėgo miegoti, o kai pabusdavo, jam patikdavo klausytis, kaip vėjas kedena Laukinės Obels šakas ir kaip žemėn krinta obuoliai. Labiausiai už viską pasaulyje Kirmėliukas mėgo rūgščius laukinius obuoliukus. Kalbant apie Kirmėliuko draugus, reikėtų pasakyti, kad jų turėjo net du: žirafiuką vardu Lukas ir trikojį pūkuotą voriuką, kurį visi vadino Uku-Uku. Žirafiukas Lukas buvo ypatingas, nes priklausė bebaigiančių išnykti Nykštukinių žirafų porūšiui. Iš porūšio pavadinimo aišku, kad Lukas nebuvo didelis, maždaug nediduko gaidžio ūgio, ir jei ne rudos dėmės ir žirafiškos ausys, galėtum pagalvoti, kad tai tiesiog nedidukas šunytis. Štai voriukas buvo išties keistas padaras – trijų kojų pūkuotukas, taip jį maloniai vadindavo Kirmėliukas. Ukas-Ukas nemokėjo kalbėti, todėl kartais būdavo sunku suprasti, ko jis nori, tačiau tada, kai to labiausiai reikėdavo, voriukas numegzdavo iš savo tinklo žodžius ir taip paskelbdavo draugams, ką jis iš tikrųjų norėjo pasakyti.

Štai tokie buvo trys draugai. Gyveno jie tolimajame Migruojančio miško pakraštyje vienoje iš didžiuliame kalne atsivėrusių gilių skylių prie laukinės obels. Dažniausiai į lauką išeidavo Lukas, nes mėgo kramtyti saldžią žolę, augančią aplink obelį. Voriukas į lauką išlįsdavo tik naktį, nes labai mylėjo krentančias žvaigždes. Akimis ramiai sekdavo dangų skrodžiančią šviesos liniją, o tada sukdamasis ant vienos kojos leisdavosi nuo obels žemyn. Kirmėliukas kartkartėmis taip pat išeidavo pasižiūrėti, kaip atrodo nakties dangus, tačiau bežiūrėdamas užmigdavo ir miegodavo iki pat pusiaudienio, o tada sukrimtęs keliolika rūgščių obuoliukų lįsdavo atgal į urvą miegoti. Draugai net neprisiminė, kada jie pradėjo gyventi šiame urve, kurį sutartinai vadino Nuostabiais namais. Laikas jiems nerūpėjo.

Vieną gražią, tik truputėlį rūku aplipusią dieną, kai Lukas rupšnojo žolę, nuo Laukinės Obels nukrito paskutinis obuoliukas. Žirafiukas tris kartus apėjo aplink medį užvertęs galvą aukštyn, bandydamas pamatyti, ar tikrai tas obuoliukas buvo paskutinis. Galiausiai įsitikinęs, kad tai iš tiesų paskutinis obuolys, įkišo galvą į urvą ir garsiai sušuko:

– Kirmėliuk! Ei, Kirmėliuk, išlįsk, mus ištiko bėda! Neliko obuolių…

Paprastai pažadinti šimtakojį yra nepaprastai sunku, tačiau šį kartą vos išgirdęs, kad neliko obuolių, Kirmėliukas, žaibiškai perstatinėdamas visas šimtą savo kojų, akimirksniu atsidūrė prie Obels ir įsitikino – tikrą tiesą kalbėjo Lukas. Kirmėliukas nusiminė ir pradėjo verkti. Matyti verkiantį šimtakojį buvo neįprasta, todėl pro šalį keliavęs atsiskyrėlis ežys Žižius sustojo.

– Laba diena, – mandagiai pasisveikino Žižius. – Norėjau pasiteirauti, ko gi verkia šis didžiulis šimtakojis?

– Šššššš. Tyliau. – Sukuždėjo Lukas. – Jis ne šimtakojis. Jo vardas – Kirmėliukas. – ir Lukas papasakojo apie juos ištikusią bėdą.

– Taaaaip. – nutęsė ežys.

Žyžius pakėlė galvą, apžiūrėjo Obelį, kiek paglostė jos kamieną, nuskynė vieną lapelį, pakramtė jį, paskui pauostė ir galiausiai tarė:

– Žinote, jūsų Obelis susirgo. Man atrodo, kad ji serga Liūdesiu.

– Ka-as tai per per li-iga? – pakėlęs ašarotas akis sukūkčiojo Kirmėliukas.

– Obeliai reikia, kad rytais šakose skraidytų paukščiai, o vakarais po šakomis griežtų cikados. – Ežys Žižius jau pasisuko eiti, bet jį sustabdė Uko-Uko tinklas, kuriame buvo pakibęs klausimas: „O kur rasti paukščių ir cikadų?“

– Uff, uff, – atsiduso atsiskyrėlis, – kitame Migruojančio miško pakraštyje prie ąžuolų giraitės, kur pats šalčiausias šulinys ir kur visada pavasaris. Štai ten gyvena cikadų karalius Bumbas, o kairiau jo karalystės įsikūrusi Laisvūnų paukščių respublika. Na, man jau metas keliauti, uff, uff. – Ir atsiskyrėlis ežys Žižius patraukė tik jam vienam žinomais takeliais, tik jam vienam žinoma kryptimi.

Draugai sutūpė aplink Obelį ir ilgam nutilo. Kirmėliukui kartais nuriedėdavo ašara, Lukas vis nutraukdavo kuokštą žolės savo stipriomis lūpomis ir lėtai lėtai kramtydavo, o voriukas suposi aukštyn žemyn ant savojo voratinklio. Atėjo naktis, patekėjo mėnulis, nukrito keletas meteoritų, o draugai vis dar nemiegojo. Kirmėliukas buvo toks susirūpinęs, kad net pamiršo visus miegus. Pagaliau išaušo rytas. Šimtakojis pakėlė savo penkiasdešimt dešiniųjų kojų, tada penkiasdešimt kairiųjų, porą kartų ant visų pritūpė ir, pagaliau įkvėpęs oro, tarė:

– Mieli bičiuliai, turbūt mane suprasite teisingai, aš privalau keliauti ir pakviesti paukščius ir cikadas, kad išgydytų Obelį nuo Liūdesio. Turbūt užtruksiu labai ilgai, tad tikiuosi, kad jūs rasite ką veikti, kol manęs nebus.

Kirmėliukas vos žengęs keletą žingsnių pajuto, kad kažkas jam tupi ant nugaros, ir net nežvilgtelėjęs suprato – tai jo draugai Lukas ir Ukas-Ukas. Tikri draugai nepalieka nelaimėje. Taip visi trys patraukė į cikadų karaliaus Bumbo karalystę.

Pirmiausia draugams reikėjo pereiti Rūkstančių Kaminų šalį, kurioje dieną naktį iš milžiniškų kaminų didžiuliais kamuoliais veržėsi tamsūs dūmai, o pikti nykštukai savo požemiuose gamino kažkokius paslaptingus mechanizmus: triračius tankus, penkiolikasparnius lėktuvus, beburius laivus su skraidančiomis patrankomis ir visokius kitokius keistus daiktus, tačiau, kad ir kaip stengėsi nykštukai, nė vienas jų mechanizmas neveikė. Dėl to pikti nykštukai darėsi dar piktesni, o dūmų kamuoliai, virstantys iš kaminų, dar juodesni. Žirafiukas Lukas pasiūlė per Kaminų šalį keliauti naktį, kad Kirmėliukas mažiau kristų į akis vietiniams gyventojams, todėl visą dieną draugai pralaukė krūmuose prie įėjimo į nykštukų šalį. Vos tik sutemo, Lukas su Uku-Uku užšoko Kirmėliukui ant nugaros, o šis kiek įkabindamas, bet atidžiai statydamas savo šimtą kojų pasileido pirmyn. Naktį Kirmėliukas beveik nieko nematydavo, toks jau buvo nuo pat gimimo, o štai voriukas priešingai – naktį matydavo beveik geriau nei dieną, ir tam, kad šimtakojis niekur neatsitrenktų, Ukas-Ukas laikė jį už ilgų, antenas primenančių, ūsų. Kai reikėdavo pasukti į kairę, patraukdavo už kairiojo ūso, į dešinę – už dešiniojo, jei reikėdavo pašokti, truktelėdavo abu ūsus vienu metu, o jei staiga tekdavo stabdyti, tai Ukas-Ukas treptelėdavo savo trečiąja koja. Galite paklausti, kaip Ukas-Ukas galėjo laikyti Kirmėliuką už ūsų, jei turėjo tik tris kojas. Jo kojos buvo kaip mažos letenėlės, jomis voriukas galėjo ir vaikščioti, ir laikyti įvairius daiktus, taip pat jomis jis pindavo tinklą.

Buvo jau vidurnaktis, kai keliauninkai perbėgo beveik visą nykštukų karalystę. Nieko baisaus nebūtų atsitikę, jei Kirmėliukas savo devyniasdešimt devinta koja nebūtų užmynęs miegančiam sargybiniui ant kojos. Šis pabudo rėkdamas:

– Laikykite, laikykite drakoną!

Sargybinis pagriebęs žibintą bei didžiulį kirvį pasileido paskui šimtakojį. Nuo jo riksmo pabudo visa Rūkstančių Kaminų karalystė. Visi, kas tik galėjo pakelti ginklą, nusivijo draugus, o šie išsigando ne tik besivejančių nykštukų, tačiau ir drakono, apie kurį šaukė sargybinis. Trijulė nesuprato, kad tai jie tamsoje atrodė lyg milžiniškas drakonas. Vertėtų pasakyti, kad išsigandę šimtakojai tampa nepavejami – jie gali bėgti beveik lėktuvo greičiu, tad ir Kirmėliukas pradėjo taip greitai perstatinėti kojas, jog atrodė dar akimirka ir pradės skriste skristi. Voriukas su Žirafiuku turėjo stipriai įsikabinti į Kirmėliuko nugaros plaukelius, nes, šiam šitaip skriejant, du draugai galėjo akimirksniu atsidurti ant žemės.

Nežinia kuo būtų pasibaigęs šis lėkimas, jei draugai nebūtų kirtę nykštukų karalystės sienos, už kurios plytėjo Niekieno žemė. Voriukas smarkiai treptelėjo kojele šimtakojui į nugarą ir šis vargais ne galais sugebėjo sustoti. Stabdydamas kojomis išrausė žemes, kurios smarkiai pasklido į visas puses, o didelė dalis tėškėsi į prie Rūkstančių Kaminų karalystės ribos stovinčių nykštukų būrį. Tik žemėms nuslūgus nykštukai suprato, kad tai nebuvo drakonas, o tik paprastas šimtakojis, todėl spjaudydami į burnas prikritusias žemes patraukė atgal į savo dirbtuves.

Trys bičiuliai atidžiai dairėsi į visas puses bandydami suprasti, kur link jiems reikia keliauti toliau. Kol keliavo per nykštukų šalį, baigėsi naktis, ir štai dabar ryto aušroj priešais juos plytėjo didžiulė lyguma, kurioje tik kur ne kur didžiuliais kuokštais augo įvairiaspalvė žolė, medžių visai nebuvo matyti. Netikėtai iš už vieno žolės kuokšto išlindo neįmanomai spalvota būtybė. Ši būtybė buvo panaši į paukštį: su spalvotomis plunksnomis, dideliu lenktu snapu, dviem kojom ir didelėmis, juodomis kaip angliukai akimis. Keisčiausia buvo tai, jog ši būtybė teturėjo vieną sparną. Žirafiukas neiškentęs paklausė:

– Kas tu toks? – būtybė tankiai sumirksėjo savo juodomis akimis ir draugus užplūdo žodžių srautas.

– Kas aš? Irgi mat paklausė. Cha, taip ir įžeisti galima. Matau, kad jūs šiuose kraštuose naujokai, tad šįkart atleidžiu. Leiskite prisistatyti, aš – papūgius. Kažkada mane vadino Skrajojančiu Olandu, bet po to atsitikimo, kai Šiaurinis Vėjas išplėšė mano sparną, tapau Olandu… – Draugai susižvalgė, o Lukas norėjo paklausti Olando, kurioje pusėje cikadų karalystė, tačiau papūgius pliurpė nesustodamas ir žirafiukas niekaip negalėjo įsiterpti. – Nuo tada, kai Keturi Vėjai išrovė visus šios žemės medžius ir išvijo iš čia Milžinus Snaudalius, ši žemė tapo Niekieno žeme. O Niekieno žemė – tai visų klajūnų ir įvairių prašalaičių žemė, joje niekas neužsilaiko ilgiau nei reikia per ją pereiti. – Olandas kalbėjo ir kalbėjo, ir kalbėjo, o draugai stovėjo ir klausėsi, kol galiausiai pavargo klausyti. Pirmas šio kalbos šurmulio neatlaikė Ukas-Ukas, jis tarp Kirmėliuko ūsų numezgė klausimą: „Kurioje pusėje yra cikadų karalystė?“

– Kodėl jūs iš karto nesakėte, kur keliaujate? – pašiaušė visas spalvingas plunksnas papūgius. – Šioje Niekieno žemėje nerasite geresnio vedlio už mane. Žinau kiekvieną žolės kuokštą, kiekvieną didesnę duobelę, visas aplink esančias karalystes. Eikite paskui mane, iki cikadų karalystės trys dienos kelio. – Olandas pasisuko ir nušokčiojo savo dviem kreivom kojytėm tolyn, tačiau net ir šitaip nepatogiai šokčiodamas jis neužčiaupė savo snapo nė akimirkai.

– Neužsičiaupiantis Olandas… – burbtelėjo Lukas ir bičiuliai patraukė iš paskos.

Keliavo neskubėdami, nes papūgius nemokėjo straksėti greičiau negu straksėjo, o į siūlymus lipti ant Kirmėliuko nugaros nekreipė dėmesio, nes buvo nepaprastai išdidus. Įdienojus saulė pradėjo kaitinti be gailesčio, ir keliauninkams pasidarė dar sunkiau eiti. Voriukas tarp šimtakojo ūsų supynė tankų tinklą, pro kurį neprasiskverbė saulė, tad jam ir Lukui buvo visai pakenčiama, o štai Kirmėliuką saulės spinduliai nepaprastai vargino. Vis tik labiausiai stebino Neužsičiaupiantis Olandas, kuriam saulė atrodė nė motais, ir kuris vis kalbėjo ir kalbėjo, pasakojo vieną istoriją po kitos. Dar po valandos Lukas pastebėjo, kad kilnojasi tik kas antra šimtakojo koja – taip buvo nuvargęs Kirmėliukas. Žirafiukas apsidairė ir netoliese pamatė pakankamai didelį žolės kuokštą, už kurio nuo saulės galėjo pasislėpti ir Kirmėliukas. Žirafiukas timtelėjo šimtakojį už ūso ir jie pasuko tos vietos link. Kai tik ją pasiekė, Kirmėliukas iš karto ištiesė visas šimtą kojų į šalis ir užmigo. Lukas nušoko žemyn ir ėmėsi ragauti spalvotą žolę, Ukas-Ukas tik įsitaisė patogiau ant šimtakojo nugaros ir taip pat užmigo, o papūgius buvo taip susidomėjęs tuo, ką pats kalbėjo, kad net nepastebėjo, jog liko vienas. Jis straksėjo sau, kol išnyko žirafiukui iš akių, daugiau draugai jo nebematė.

Spalvota žolė buvo labai sausa ir Lukas su ilgesiu prisiminė žolę po Laukine Obelimi. Taip užsisvajojęs jis vaikštinėjo šalia miegančių draugų, kai netikėtai iš urvelio išlindo pilka pelytė, kuri tarp visų šių spalvų gausybės atrodė kaip visiškai kito pasaulio gyventojas. Ji smalsiai žvelgė į žirafiuką – tokios mažos žirafos nebuvo mačiusi, aišku, kaip ir tokio didžiulio šimtakojo. Nuo Kirmėliuko nugaros iš lėto nusileido voriukas. Jį pamačiusi, pelytė džiaugsmingai sucypsėjo ir puolė į Uko-Uko glėbį. Lukas nustebęs žvelgė į šį keistą susitikimą: voriukas apkabinęs pelytę sukosi ant vienos kojos, atrodė lyg stebuklingas šokis, o kai šokis baigėsi, abu sutūpė ir ėmė braižyti kažką ant sausos žemės. Po kurio laiko voriukas su pelyte sušoko atsisveikinimo šokį ir ji dingo savam urvelyje. Lukas pakėlęs antakį įsistebeilijo į voriuką, o šis užsikorė ant Kirmėliuko nugaros, treptelėjo kojele žadindamas jį, tada tarp ūsų išmezgė: „Sena draugė. Sakė, kad ne į tą pusę keliaujame. Tas papūgius Olandas nieko nežino, bet aš dabar žinau, kur mums reikia. Šok čia, judėsim!“

Lukas nieko daugiau neklausinėdamas užlipo šimtakojui ant nugaros. Ukas-Ukas čiupo ūsus į savas letenėles ir jie pajudėjo. Saulė jau ritosi žemyn, karštį pakeitė maloni vėsa, tačiau artėjant nakčiai darėsi vis šalčiau.

– Gal galime truputį greičiau? – visai sustiręs paklausė žirafiukas, jis nemėgo šalčio, todėl jam dienos karštis buvo kur kas malonesnis.

– Visai neliko jėgų. – liūdnai burbtelėjo Kirmėliukas, kuriam labai norėjosi užkąsti rūgščiųjų obuolių, ir tada dvi jo kojos netikėtai užkliuvo už žolės kupsto. Ar galite patikėti, kad šimtakojai nemoka griūti? Taip, nemoka. Jie virsdami susisuka į žiedelį ir rieda lyg kokie ratai. Tad ir Kirmėliukui užkliuvus už žolės kupsto nutiko tas pats. Jis susisuko į žiedelį kojomis į vidų ir, nugara liesdamas žemę, nuriedėjo per tamsią lygumą. Jei ne voriuko vikrumas ir tvirtas voratinklis, jie su žirafiuku būtų numesti ant žemės arba, dar baisiau, juos galėjo sutraiškyti riedėdamas šimtakojis, tačiau viskas baigėsi laimingai, o Lukui būti tarp Kirmėliuko kojų net labai patiko, nes buvo labai šilta, tačiau jį neramino kita mintis:

– Kaipgi mes sustosime? Ar neprariedėsime cikadų karalystės? – Ukas-Ukas negalėjo atsakyti į žirafiuko klausimą – buvo per mažai vietos žodžiams sumegzti.

– Viskas bus gerai, – visai šalimais pasigirdo šimtakojo balsas: – jaučiu, kad po truputį mažėja greitis. Dar akimirka ir mes sustosime. – jis trumpam nutilo, o tada šūktelėjo: – Laikykitės tvirtai – gulsiu ant šono!

Įsivaizduokite riedančią didžiulę monetą, kuri palengva mažina greitį, o tada stabteli. Akimirką atrodo, jog ji taip ir liks stovėti, tačiau po truputį ima svirti tai į vieną, tai į kitą pusę, kol galiausiai visiškai nusvyra, dar pašokčioja tarp žemės ir dangaus ir galiausiai nurimsta. Įsivaizduojate? Vadinasi, žinote, kaip sustojo Kirmėliukas. Kai viskas nurimo, šimtakojis apsivertęs ant nugaros išsivyniojo iš žiedelio, palaukė, kol žemėn nušoks draugai, o tada išsisiūbavęs atsistojo ant kojų. Prieš bičiulius atsivėrė nepaprastas vaizdas – cikadų karaliaus Bumbo karalystės pilis.

Atrodė, kad pilis prieš draugus išdygo tarsi iš po žemių. Tiesą pasakius, taip ir buvo, nes pilies sienos – tai tankiai vienas prie kito augantys medžiai, susiraizgę šakomis ir vijokliais. Gausybė įvairiausių rūšių medžių stiebėsi į neįsivaizduojamą aukštį, o pačioje šio neįsivaizduojamo aukščio viršūnėje augo ąžuolų giraitė, kurioje gyveno cikadų karalius Bumbas su savo svita. Draugai stovėjo užvertę galvas ir stebėjosi, o galvoje sukosi tik vienas klausimas – kaip pasiekti viršūnę.

Netikėtai viena pilies siena susvyravo ir tarp medžių atsirado nemenkas tarpas, pro kurį išlindo didžiulė šarvuota sraigė. Ant jos galvos pūpsojo saulėje tviskantis šalmas, jos namuką dengė purpuriniai šarvai su aštriais spygliais, o akys ant antenų smalsiai žvelgė pro šalmo plyšį.

– Kas tokie būsit? – pasigirdo galingas balsas. Draugai apsižvalgė bandydami suprasti, kas čia kalba, tačiau nieko daugiau, išskyrus sraigę sargybinį, jie nepamatė.

– Mes keliaujame pas karalių Bumbą. – nežinodamas, į ką kreipiasi, prabilo Kirmėliukas.

– Jis labai užimtas. – vėl nugriaudėjo balsas ir dabar keliautojai suprato, kad tai sargybinio balsas, sklindantis iš šalmo gilumos.

– Bet mes labai svarbiu klausimu… – bandė paaiškinti Lukas, tačiau sraigė nieko nenorėjo girdėti.

– Karalius nebendrauja su valkatomis. Marš iš čia, kol neužbadžiau savo spygliais! – daugiau nieko nelaukdamas sargybinis apsisuko ir dingo medžių tarpe, kuris akimirksniu užsivėrė prieš draugų nosis.

– Va tai tau… Atvykom. – išlemeno žirafiukas, o Kirmėliukui iš akių pasipylė ašaros.

Manote, kad viskas taip ir baigėsi? Nieko panašaus! Vėl nežinia iš kur, nežinia kodėl pasirodė ežys atsiskyrėlis Žižius. Šį kartą ant nugaros jis nešėsi ryšulėlį malkų. Žvilgtelėjo į draugus ir sustojo.

– Ir vėl jūs… uff, uff. Na, neįleido jūsų Sraigius Baisius pro vartus? Jis visada taip su nepažįstamais elgiasi, o kai taip elgiesi, naujų pažįstamų ir neturi. – Žižius trumpam nutilo. – Eime su manimi.

Draugų trijulė nusekė paskui ežį. Žinoma, ėjo tik Kirmėliukas, nes Lukas su Uku-Uku tupėjo ant nugaros. Jie pasuko tolyn nuo Bumbo pilies, kurios prieigas saugojo nepalenkiamas Sraigius Baisius, ir perbridę upeliuką atsidūrė klajojančių cirkininkų kaimelyje. Tai nebuvo tikri cirkininkai, o tik visokio plauko klajūnai, kuriems nusibodo klajoti po pasaulį, ir štai dabar jie bandė kažkuo užsiimti. Kaimelio pakraštyje jie sutiko kiškį akrobatą, stovintį ant ausų galiukų ir letenomis diriguojantį zylių chorui. Kiek tolėliau matėsi gandras žonglierius, kuris vieną po kitos į orą išmesdavo ir vėl sugaudavo net dvylika boružių. Sutiko draugai ir vilką avies kailyje, vilkas vaidino mimų spektaklyje apie stiklo kalną. Pagaliau Žižius sustojo prie senos, tačiau labai tvirtai suręstos trobelės, padėjo malkas prie durų ir nusivalęs savo mažas kojeles dingo už durų. Trys bičiuliai dairėsi po kaimelį išpūtę akis net nepastebėdami, kad Žižiaus nėra šalia. Po geros valandėlės atsiskyrėlis vėl pasirodė po pažastim laikydamas knygą.

– Ei jūs, keistuoliai, – pakvietė draugus, – štai jums dovana nuo manęs – pasakų knyga. Čia surinkau pasakas iš visų savo klajonių po pasaulį, iš visų pasaulio kampelių, kuriuose man teko būti. Aišku, tai ne cikadų griežimas, tačiau jei kiekvieną vakarą po obelimi susėdę paskaitytumėte po pasaką… – jis trumpam nutilo, gailiai atsiduso. – Žodžiu, turėtų kažkiek pagelbėti.

– O kaip dėl paukščių čiulbėjimo? – labai susijaudinęs paklausė Kirmėliukas.

– Uff, uff… na, jūs ir įkyrūs. – iškvėpė Žižius. – Iki Laisvūnų paukščių respublikos gerokai toliau nei iki Bumbo karalystės. Su jūsų sugebėjimais prisišaukti bėdas galite ir nenukeliauti. – ežys pakėlė galvą į dangų. Kiek tolėliau nuo saulės, kairiajame dangaus skliauto kampe, matėsi tamsus debesis. Draugai irgi žvilgtelėjo ton pusėn. Debesis savo forma vienu metu priminė ir žuvį, ir mėnulį.

– Tai Mėnulžuvė… – tyliai sukuždėjo Lukas. – Visą gyvenimą svajojau ją pamatyti. – jūs turbūt nepatikėsite, tačiau Lukas nusišypsojo savo keista žirafiška šypsena. Taip, taip, patikėkite, žirafos moka šypsotis.

– Sakiau tau, Ukai-Ukai, kad ji egzistuoja. – žirafiukas pasisuko į voriuką, tačiau ten, kur prieš akimirką buvo Ukas-Ukas, dabar nieko nebuvo. Du draugai apsidairė ieškodami trečio ir pamatė jį tupintį ant kūdros kranto. Voriukas žvelgė į ant lelijos lapų kurkiančias varles. o tada pašokęs iš susižavėjimo tarp ajerų išmezgė: „Iškasime netoli Obels kūdrą, kad galėtų gyventi varlės. Bus gražiau nei paukščiai.“

Kurį laiką trys draugai nejudėdami ir beveik nekvėpuodami klausėsi, kaip viena už kitą gražiau kurkia varlės, o tada Lukas vis taip pat šypsodamasis prašneko:

– Taip, o vakarais skaitysime pasakas. – žirafiukas priėjo prie kūdros krašto: – Ar keliausite su mumis, varlės? – Ir jis papasakojo apie Laukinę Obelį, apie naktimis į dangų žvelgiantį Uką-Uką, apie krentančias žvaigždes ir byrančius žemėn rūgščius obuoliukus, kurių dabar nebeliko, nes Obelis susirgo Liūdesiu. Varlės susispietė į ratą ir keletą minučių įnirtingai tarėsi. Galiausiai vyriausioji varlė Karalienė atsisukusi į draugus sukvarksėjo:

– Mes jau per senos kažkur keliauti, tačiau išleisime keliauti su jumis savo vaikus. – Žižius padavė voriukui nedidelį puodelį, šis pasėmė į jį kūdros vandens, o tada varlės vis prieidavo ir įdėdavo į puodelį po vieną buožgalvį. Greitai visas puodelis knibždėte knibždėjo juodų buožgalvių. – Turėsite jais rūpintis, kol užaugs. – baigė Karalienė ir varlės vėl užkurkė.

– O kaip mums kuo greičiau parsibelsti namo, juk Kirmėliukas jau visai be jėgų? Kaip pereiti tą karščio lygumą, kad nežūtų šie mažyliai? – Lukas neramiai apsižvalgė ieškodamas ežio Žižiaus. Atsiskyrėlis buvo palypėjęs ant kalvelės ir kažką šaukė sudėjęs letenėles prie lūpų. Netikėtai ėmė temti, nes Mėnulžuvė leidosi žemyn. Atrodė, kad dangus glaudžiasi prie žemės.

– Štai lipkite ant nugaros, vienas du ir jūs savo Nuostabiuose namuose, uff uff. – ir nelaukęs, kol draugai atsitokės, dingo kaimelio gilumoje.

Keliautojų trijulė pamažu sulipo ant Mėnulžuvės nugaros. Vos tik paskutinė šimtakojo koja paliko žemę, švyst ir jie atsidūrė priešais Laukinę Obelį. Mėnulžuvė buvo dingusi, jei ne puodelis su buožgalviais, galėtum pagalvoti, kad visa tik prisisapnavo.

Tai štai tokia trijų draugų kelionė. Norite paklausti, kas buvo toliau? Viskas paprasta: draugai iškasė kūdrą, paleido į ją buožgalvius, apsodino įvairiausiais augalais, o netrukus buožgalviai virto varlėmis, kurios nepaprastai gražiai rytais kurkė. Vakarais draugai skaitė nepaprastas Žižiaus užrašytas pasakas. Labai greitai Obelis nustojo sirgusi Liūdesiu ir vėl ėmė dalinti obuoliukus. Dažnai pas draugus į svečius užsukdavo Mėnulžuvė, retkarčiais ežys Žižius, o vieną kartą atsibeldė net papūgius Olandas, tačiau supratęs, kad jam nelabai bus leidžiama kalbėti, pašiaušęs plunksnas grįžo į savo Niekieno žemę. Norite tikėkite, norite ne, bet trys draugai ir dabar dar gyvena tolimajame Migruojančio miško pakraštyje prie Laukinės Obels, vienoje iš didžiuliame kalne atsivėrusių gilių skylių.

1 Comment

  1. Vaikų psichologė, psichoterapeutė Aušra Pundzevičienė: ,,Skaitydama pasaką, prisiminiau „Alisą stebuklų šalyje“ – čia irgi didelė erdvė fantazijai, niekada negali žinoti kuris veikėjas didelis, o kuris mažas (pasirodo, žirafiukas gali puikiausiai tilpti ant kirmėliuko nugaros), o atstumas gali būti visai nesusijęs su laiku – taigi, akimirksniu nukeliaujamas kelių dienų kelias. Atrodė, istorija tokia ilga, kad kažin ar kada ir baigsis, o keliauninkus lydi vis įdomesni nuotykiai ir kliūtys!
    Manau, Liūdesiu sergančiai obeliai padėjo ne tiek skaitomos pasakos ir kurkiančios varlės, kiek trijų draugų draugystė, atkaklumas ir nuoširdus rūpestis kaip pagelbėti. Klausimas tikrai nelengvas, nes ir greta mūsų auga ne viena tokia nuliūdusi obelis. Ir pasirodo, vienas atsakymas gali būti visai greta – tereikia paprasčiausio buvimo šalia. Net jei vietoje paukščių čiulbesio girdimas varlių kvarkimas, šildo ir gydo tai, kad kažkam rūpi, kažkas stengiasi. Ir kartais tenka nukeliauti netrumpą kelią, kad pasisėmę išminties, galėtume grįžti atgal.”

Submit a Comment