Navigation Menu+

Smėliaplaukė

Posted on Mar 10, 2014 by in Pasakos | 1 comment

Smėliaplaukė

Autorė: Vakarė J.

Redagavo: Irma Žvinakienė

Iliustravo: Monika Maleševičiūtė

I dalis

 

Seniai labai seniai vienoje karalystėje gyveno karalaitė Smėliaplaukė. Ji buvo labai graži: mėlynų didelių akių, ilgų smėlinių plaukų ir pieno baltumo odos. Ji buvo skaisti, dora, sąžininga, bet labai liūdna ir vieniša, nes niekaip negalėjo išsirinkti sau į porą tinkančio jaunikaičio. Metai bėgo, kandidatai į jos ranką ir širdį keitėsi, nes nei vienas, nei kitas nesugebėdavo užkariauti karalaitės širdies. „Gal aš esu per daug išranki? O gal per daug išdidi ar šalta kaip ledas? Kodėl taip sunku išsirinkti? Kodėl nėra to vienintelio, kuris pakerėtų mano širdį ir protą?“, – mąstė ji.

Kartą karalius karalaitei pranešė, jog iš už kalnų ir jūrų marių atkeliavo keturi jaunikaičiai užkariauti Smėliaplaukės širdies. Karalius nusprendė surengti varžytuves ir leisti karalaitei nuspręsti, kuris iš vyriškių būsiąs verčiausias jos rankos.

Smėliaplaukė

Smėliaplaukė – iliustravo Monika Maleševičiūtė

Pirmasis jaunikaitis, kilęs iš Andoros, bet karaliaujantis Ispanijos žemėse, antrasis – iš Lietuvos, bet bandantis užkariauti Šiaurės Amerikos platybes, trečiasis – tikras italas, šeimininkaujantis Venecijoje, ir ketvirtasis – Didžiosios Britanijos kilmingasis riteris. Susirinko visi rūmų menėje ir laukė karalaitės Smėliaplaukės, paskelbsiančios varžytuvių pradžią.

Smėliaplaukė visiems kandidatams parengė tokias užduotis:

1) Pasekti trumpą pasakojimą ar pasaką, kuri turėtų pradžią, bet neturėtų pabaigos, būtų nesaldi, bet ir nerūgšti,

2) padovanoti tai, kas tilptų į karalaitės saują, būtų nebrangu ir nepigu, bet be ko kiekvienas iš jų negalėtų gyventi,

3) pralinksminti karalaitę taip, kad ji nesijuoktų ir neverktų, bet nusišypsojusi pagalvotų: “Negaliu daugiau tverti”.

Po kelių dienų ir naktų,  jaunikaičiai, apmąstę užduotis ir priėmę sprendimus, vėl pasirodė rūmų menėje.

Pirmasis iš jų – andorietis – pradėjo pasakoti:

– Kartą sutikau kalnuose užsispyrusią ožką, kuri neėdė žolės iš mano rankų, bet gėrė vandenį iš mano gertuvės… Kartą sutikau rūmų menėje merginą, kuri nežiūrėjo man į akis, bet ištiesė man savo ranką, ir kartą… – andorietis paėmė karalaitės ranką ir švelniai, švelniai kutendamas įdėjo savo bučinį į Smėliaplaukės delną.

Lietuvis, beužkariaujantis Šiaurės Ameriką, iš pradžių paėmė karalaitės ranką, įdėjo auksinę monetą ir lenkdamas po vieną jos pirštus į delną pasakė:
– Kas geresnio – tas brangesnio, kas brangesnio – tas vertesnio, kas vertesnio – tas retesnio, kas retesnio – tas gražesnio, kas gražesnio – tas brangesnio.

Trečiasis – venecijietis italas – pradėjo pasakoti taip:

–  Bella Italia, Bella Gyvenimas, Bella Smėliaplaukė, Bella Amore, Bella Svajonė.

Ir išsitraukęs iš kišenės venecijietiško stiklo žiedelį, pabučiavo jį ir įspraudė į karalaitės delną.

Ketvirtasis – kilmingasis riteris – anglas prabilo:

– Once upon a time there have lived a Salt and a Pepper on the Table. The Table was very old and wise. Once he said to the Salt and Pepper: „The Life is not a Sugar – so be happy together forever!“* – paėmęs karalaitės rankos delną, įbėrė druskos ir pipirų mišinio į jos saują. Karalaitė Smėliaplaukė staiga nusičiaudėjo: „apči! apči!“ ir už kelių sekundžių paskelbė jaunikaičiams savo sprendimą.

Ir Aš ten buvau, viską girdėjau ir mačiau, tik pražiopsojau, o gal pamiršau. Kas gi laimėjo varžytuves?  Atspėk! Tik neprašauk pro šalį, prašau!


* Kartą labai seniai ant Stalo gyveno Druska ir Pipiras. Stalas buvo labai senas ir išmintingas. Kartą jis pasakė Druskai ir Pipirui: „Gyvenimas – tai ne cukrus – tad būkit per amžius laimingi kartu!

 

II dalis

 

Karalaitė Smėliaplaukė staiga nusičiaudėjo: „apči! apči!“ ir už kelių sekundžių paskelbė kandidatams savo sprendimą.

Pirmiausia karalaitė pagyrė andorietį, jog šis papasakojo gražią istoriją ir, dovanodamas paslaptingą bučinį į jos saują, sugebėjo išspausti josios veide šypseną, bet andorietis nežinojęs, kad Smėliaplaukė nebijo delno kutenimo ir visą tai galėjusi tverti. Karalaitė supratusi ir tai, jog andorietis negalįs gyventi be bučinių ir tai jai labai patikę, todėl Smėliaplaukė jam suteikė dar vieną bandymą tolesnėse varžytuvėse.

Lietuviui jaunikaičiui, bandančiam užkariauti Šiaurės Ameriką, karalaitė pranešė, jog esanti juo nusivylusi, nes taip ir nesupratusi jo gudraus pasakojimo esmės ir be ko jis negalįs gyventi. Tada jaunikaitis kiek įsižeidęs, bet maloniu balseliu paprašė grąžinti auksinę monetą. Karalaitė buvo išdidi ir ne iš kelmo spirta, tad  jam atsakė:

 

–   Dovana – tai ne nekokybiška prekė, ir ji nebus grąžinta.

Šis kandidatas prarado teisę toliau tęsti kovą.

Trečiajam – venecijiečiui italui – Smėliaplaukė turėjo priekaištų, jog jo pasakojimas buvęs kiek per svajingas ir per saldus, nors venecijietiško stiklo žiedas esąs labai gražus, tačiau jis turįs pasitraukti iš varžytuvių, nes tokių žiedelių galima nusipirkti kiekvienoje Venecijos krautuvėlėje.

Ketvirtajam kandidatui – Didžiosios Britanijos riteriui – karalaitė buvo dėkinga už išmintingą istoriją bei anglišką humorą, bet ji turinti ir jam priekaištų. Kaip jis – kilmingasis riteris – išdrįsęs sukelti karalaitei čiaudulį? Po jo dovanos karalaitės veide šypsenos nebuvo – ji sugebėjo tik suraukti kaktą ir čiaudėti, čiaudėti, čiaudėti. To Smėliaplaukė tikrai negalėjusi tverti, tačiau už išmintį suteikė ir anglui dar vieną bandymą tolesnėse varžytuvėse.

Smėliaplaukė

Smėliaplaukė – iliustravo Monika Maleševičiūtė

Liko tik du kandidatai: andorietis ir riteris anglas. Jiems karalaitė Smėliaplaukė paskyrė papildomą vieną užduotį – ilgai nemąstant čia ir dabar garsiai išsakyti savo didžiausią norą.

Andorietis ilgai nemąstęs atsakė:

–  Noriu svajojant nekentėti, bet eiti į priekį.

Anglas kiek patylėjęs ištarė:

–  Garsiai išsakyti norai ir svajonės neišsipildo, todėl aš dabar noriu patylėti…

Karalaitė Smėliaplaukė kiek sutriko: pamanė, dabar pati kiek suklydusi ir gerai neapgalvojusi, galbūt skyrusi netikusią užduotį (nors abu kandidatai į jos klausimą atsakė gana išmintingai, tačiau tai nebuvo tokie atsakymai, kokių ji tikėjosi). Tada karalaitei į pagalbą atskubėjo tėvas karalius ir tarė:

– Dukrele, neskubėki – dar ne laikas tekėti, teks palūkėti. Bus naujų kandidatų – patikėki. Kai tavo širdelė ims smarkiau plakti, spurdėti, tada ir suprasi, kurį mylėti, už kurio tekėti, kuris įsipareigos tave amžinai mylėti…

Karalaitė Smėliaplaukė neprieštaravo ir teko varžytuves nutraukti bei likimo siųsto jaunikaičio vėliau sulaukti, jį atpažinti ir juo patikėti.

 

Ir Aš ten buvau, graudžią ašarą riedant skruostu braukiau, tačiau supratau: per jėgą, per skubą nieko nelaimėsi – reikia išlaukti mokėti, reikia Meile ir Laime tikėti… :)

1 Comment

  1. Vaikų ir paauglių psichologė Loreta Kubeckienė: ,,Puikiai perteikta mintis, kad jei klausysi savo širdies (jausmų) – išmoksi teisingai nuspręsti ir pasirinkti…”

Submit a Comment