Autorius: Aurimas Didžiokas

Redagavo: Rugilė Audenienė

Iliustravo: Juta Beržinskaitė

I-oji dalis

Viename miške buvo didelis didelis skruzdėlynas. Tame skruzdėlyne gyveno be galo daug skruzdžių. Skruzdėlyne buvo daug koridorių su daug daug butų. Viename bute gyveno skruzdėlytė, vardu Antytė.

Pirmą vasaros dieną skruzdėlytė Antytė atsikėlė, kai tėtis su mama jau buvo išėję į darbą. Prasidėjo atostogos, nereikėjo eiti į mokyklą, todėl Antytė sugalvojo šią diena lipti į medį.

Ji užrakino buto duris, išėjo iš skruzdėlyno, pasirinko netoli augantį aukščiausią miško medį ir pradėjo kopti. Pusę dienos skruzdėlytė lipo kamienu, paskui lipo viena šaka, nuo tos šakos – kita šaka, nuo šios – dar kita, ir dar, kol pagaliau nuo paskutinės šakelės užlipo ant lapelio. Tuomet pažvelgė Antytė į mišką, kuriame gyveno, ir pamatė daug žalių medžių, o viduryje – didžiąją miško pievą. Skruzdėlytė kaipmat panoro nukeliauti į didžiąją miško pievą ir užsisvajojo, kiek ten draugų ji galėtų rasti.

Staiga netikėtai papūtė stiprus vėjas, ir lapas, ant kurio sėdėjo skruzdėlytė Antytė, ėmė kristi žemyn. Vėjas nešė lapą su skruzdėlyte tolyn nuo namų, o ji tik laikėsi, kad nenukristų.

Kai lapas pasiekė žemę, jau buvo 7 valandos, vakaras, todėl skruzdėlytė ėmė skaičiuoti, kiek laiko jai reikės grįžti namo. Jei žmogus du žingsnius nueina per sekundę ir gali 6 km atstumą nukeliauti per 1 valandą, tai skruzdė per sekundę tenueina 8 centimetrus, o per valandą gali nukeliauti 300 metrų. Iki skruzdėlyno reikėjo nueiti kilometrą, tad Antytei reikėtų daugiau kaip trijų valandų tokį kelią keliauti.

Saulė pirmomis vasaros dienomis leidžiasi apie 10 valandą vakaro. Supratusi, kad saulė greičiau nusileis, nei ji pasieks savo namus, skruzdėlytė Antytė pradėjo šauktis pagalbos. Ji kvietė miško vabzdžius jai padėti, bet niekas nenorėjo jos klausyti. Tada skruzdėlytė pravirko. Jos verksmą išgirdo pro šalį skridusi bitutė.

– Labas, – pasisveikino ji. – Kodėl verki, ar pasimetei?

– Ne, – atsakė Antytė. – Aš žinau, kur mano namai, prie aukščiausio miško medžio, tik aš nespėsiu grįžti į juos, kol saulė nusileis. O kai saulė nusileidžia, niekas skruzdžių namo neįleidžia.

– O kuo tu vardu? – paklausė bitė.

– Aš skruzdėlytė Antytė, – atsakė skruzdėlytė.

– Oi, koks gražus tavo vardas, – pagyrė bitė. – O aš bitė Maja. Aš galiu tave parskraidinti namo. Sėsk ant nugaros.

Užlipo skruzdėlytė bitei Majai ant nugaros.

– Ne čia! – sušuko bitė. – Sėsk ant galvos!

Atsisėdo skruzdėlytė Antytė ant galvos, bitė Maja ėmė plasnoti sparneliais: B-l-l-l, B-l-l-l.

Pakilo aukštai, aukščiau aukščiausio miško medžio, ir skrenda link jo, nes ten skruzdėlytės namai.

– Kai nuskrisime, – patarė bitė Maja, – tu turėsi nušokti nuo manęs, nes aš ant sruzdėlyno netūpsiu, kitaip mane skruzdės pagaus ir į jį nusitemps.

Kaip tarėsi, taip ir padarė. Priskrido bitė Maja prie skruzdėlyno viršaus, o Antytė tik strykt ir nušoko.

– Ačiū, – padėkojo skruzdėlytė Antytė. – Tu mane išgelbėjai. Tu mano draugė. Susitikime rytoj didžiojoj miško pievoj.

– Gerai, – sutiko Bitė Maja. – Susitikime. Labanakt tau.

Ir nuskrido bitė Maja į savo avilį.

Tik skruzdėlytė įžengė į savo skruzdėlyną, sargyba uždarė jį nakčiai.

Skruzdėlytė Antytė – iliustravo Juta Beržinskaitė

II-oji dalis

Kitą rytą, tik skruzdėlytės mamai ir tėčiui išėjus į darbą, Antytė iš karto prabudo ir susiruošė keliauti. Ji užrakino buto duris ir išėjo į mišką. Ėjo, ėjo takeliu skruzdėlytė Antytė link didžiosios miško pievos, tik staiga girdi, kažkas šaukia. Klausosi skruzdėlytė, iš kurios pusės sklinda šauksmas, ir bėga į tą pusę, kur buvo miško pelkė.

Pribėgusi prie pelkės, žiūri skruzdėlytė, kad vienoje vietoje vanduo raibuliuoja. Pamatė Antytė, jog bitė Maja skęsdama pelkėje šaukia. Skruzdėlytė greitai pasičiupo pagaliuką, kotuką, šiauduką, spygliuką, šapelį ir lapelį, o bitė Maja įsikabino į jai sukonstruotą tiltą. Išlipo į krantą bitė šlapia ir pavargusi, o tada ir sako:

– Palaukime, kol mano sparnai išdžius ir kol aš jėgas atgausiu, tuomet galėsime skristi į didžiają miško pievą.

Po valandos Majos sparneliai jau buvo sausi, o pati bitutė linksma ir nė kiek nepavargusi.

– Sėsk man ant nugaros, – pasiūlė Maja skruzdėlytei Antytei.

Atsisėdo Antytė ant nugaros.

– Ne čia, – nurodė Maja. – Sėsk ant galvos!

Atsisėdo skruzdėlytė ant galvos, tik B-l-l-l, B-l-l-l sparneliais bitė Maja ir pakilo aukštai, aukštai – aukščiau aukščiausio miško medžio – ir nuskrido į didžiąją miško pievą.

III-oji dalis

Didžioji pieva buvo vidury miško. Toje pievoje buvo pilna žiogų, drugelių, musių, boružėlių, vorų ir uodų. Dar buvo ir sraigių.

Pirmasis prie bitės Majos ir skruzdėlytės Antytės priskrido drugelis. Skruzdėlytė ir sako jam:

– Mano vardas Antytė, o čia mano draugė, bitė Maja. Koks tavo vardas?

– Mano vardas Nenebau. Noriu draugauti su jumis, – pasakė drugelis ir suplasnojo sparneliais: ple-ple-ple.

– Gerai, draugaukime, – atsakė skruzdėlytė Antytė.

Paskui atskrido boružėlė ir pasakė, kad jos vardas Septyntaškė. Dar vėliau atskrido uodas, vardu Straublys. Draugai ėmė žaisti gaudynių, tik viena skruzdėlytė nemokėjo skristi, todėl visada tupėdavo ant bitės Majos galvos. Jos buvo neatsiejamos draugės.

Bežaidžiant gaudynes, skruzdėlytė išgirdo silpną dūzgesį, ir jai pasirodė, kad kažkas kviečiasi pagalbos. Antytė, Maja, Nenebau, Septyntaškė ir Straublys, puolę padėti, rado voratinklį, kuriame buvo įsipainiojusi musė.

Musė paprašė draugų, kad šie išgelbėtų ją iš bėdos ir pasakė, kad ji yra musė, vardu Musė. Visiems pagailo musės, vardu Musė, ir jie sutraukė voratinklius. Voras grįžo pavėlavęs ir nieko nerado savo voratinklyje.

Paskui šeši draugai žaidė slėpynes, kol atėjo vakaras. Skruzdėlytė Antytė visiems savo draugams paaiškino, kad ji turi grįžti į skruzdėlyną, kol saulė dar nenusileido.

Maja liepė:

– Sėsk ant nugaros.

Skruzdėlytė užlipo.

– Ne čia. Sėsk ant galvos, – pasipurtė bitė Maja.

Atsisėdo Antytė, o bitė Maja b-l-l-l, b-l-l-l sparneliais, ir pakilo. Nuskraidino skruzdėlytę namo, o pati nuskrido į savo avilį. Prieš atsisveikinant, bitė Maja padėkojo skruzdėlytei Antytei už išgelbėjjimą.

Artėjo naktis, Nenebau nuskrido namo, boružėlė irgi namo, musė pas kitas muses, visoje didžiojoje pievoje stojo tyla. Tik uodas Straublys – b-z-z-z – nuskrido į pamiškę, į sodybą, gelti žmonių. Tačiau Straublys buvo geras uodas ir vaikų  negeldavo. Susirasdavo kokį senioką, tik dzinkšt jam, ir tada jau skrisdavo miegot.

Skruzdėlytė Antytė – iliustravo Juta Beržinskaitė

IV-oji dalis

Vieną kartą viename miške gyveno sraigė, vardu Raidė. Kai į jos mišką atėjo sausra, sraigė Raidė prisiminė kitą mišką, kuriame yra ne tik didžioji miško pieva, bet ir pelkės. Tas miškas buvo už kelio, kurį pereiti sraigė Raidė labai bijojo. Ji buvo lėta, o keliu važinėjo daug greitų mašinų. Todėl sraigė Raidė pasirinko kelią pereiti naktį.

Atėjo naktį sraigė Raidė prie kelio ir girdi: vuf-vuf, mašina pravažiavo. Jau nori eiti per kelią: vuf-vuf, dvi mašinos pravažiavo. Palaukė Raidė ir vėl nori eiti, ogi girdi: brrrrr, motociklas važiuoja.

Visą naktį sraigė stengėsi pereiti kelią, kad atsidurtų kitame miške, bet mašinos važiavo ir važiavo.

Staiga sraigė pamatė vamzdį, kaip nutiestą tunelį po keliu, ir nušliaužė juo į kitą kelio pusę. Kai sraigė Raidė įšliaužė į didžiają miško pievą, jau buvo vidudienis. Ji iš karto pastebėjo linksmą draugų būrį. Be drugelio, boružėlės ir uodo, ją labai nustebino bitė, kuriai ant galvos sėdėjo skruzdėlytė.

Pro šalį skrido musė, kuri užkalbino sraigę:

– Kuo tu vardu?

– Aš sraigė Raidė. Ieškau vandens ir atėjau iš kito miško. Gal tie draugai, kurie štai ten žaidžia, gali man padėti?

– Gerai, – atsakė musė. – Aš esu musė Musė ir tau padėsiu. Skrendu, pakviesiu draugus.

Kaip tarė, taip padarė. Pakvietė draugus, šie atskubėjo pas sraigę ir klausia:

– Kuo tu vardu?

– Aš sraigė Raidė. Ieškau vandens ir atėjau iš kito miško. Ar žinote, kur jūsų miške yra pelkės?

– Čia drugelis Nenebau, čia boružėlė Septyntaškė, čia uodas Straublys, čia skruzdėlytė Antytė, o aš bitė Maja, – prisistatė bitė Maja. – Aš ir Antytė žinome, kur pelkė, nes vakar į ją įkritau, o  skruzdėlytė mane išgelbėjo. Skrendam, ir mes parodysim.

– Bet aš nemoku skristi, aš šliaužiu, – nusiminė Raidė.

Maja pasiūlė jai sėsti ant lapo. Nenebau paėmė lapą už vieno kampo, Musė – už kito, Septyntaškė dar už vieno, Straublys už ketvirto ir tik b-l-l-l, b-l-l-l, pakilo į viršų. Maja ir Antytė rodė kelią, kur skristi.

Atskrido virš pelkės ir paleido draugai lapą su sraige. Ji tik pliūkšt į vandenį, ir kad džiaugiasi:

– Ačiū draugai, atskriskite manęs aplankyti. Aš jums daug daug tiltų pastatysiu.

Atėjo vakaras, draugai atsisveikino ir išsiskirstė kiekvienas į savo namus.

V-oji dalis

Vieną dieną bitė Maja skrido į didžiąją miško pievą ir sutiko vėjyje sklandantį pienės pūkelį. Pūkelis ir sako:

– Miela bitute, pienė mus, pūkelius, užaugino lauke pamiškėje. Iš pradžių ji buvo geltona, paskui balta pūkuota, o kai vėjas papūtė, daug daug pūkelių su savo seklytėm pakilo ir nuskrido kas kur pasisėti.

Bitės Majos sutiktas pūkelis labai norėjo pasisėti didžiojoje miško pievoje, todėl paprašė Majos jį ten nuskraidinti.

– Gerai, – sutiko Maja. – Bet iš pradžių mes turėsime paimti mano draugę, skruzdėlytę Antytę.

Atskrido bitė Maja į sutartą vietą pasiimti skruzdėlytės, o skruzdėlytė Antytė ir klausia:

– Kas čia per pūkelis?

– Čia ne paprastas pūkelis, nuo šiol jis bus mūsų draugas. Jis nori pasisėti didžiojoje miško pievoje, nuskraidinkime jį.

– Bet ar tu pakelsi mus, bite Maja, – susirūpino Antytė. – Juk aš tau sėdėsiu ant galvos, ir dar pūkelį reikės nešti?

Pūkelis nuramino:

– Aš labai lengvas, pamatysi, pakelsi.

Atsisėdo skruzdėlytė Antytė, kaip visada, bitei Majai ant galvos. Bitė Maja paėmė pūkelį, ir tik b-l-l-l, b-l-l-l, pakilo aukštai, aukštai – aukščiau aukščiausio miško medžio – ir nuskrido link didžiosios miško pievos.

Atskrido į pievą, susitiko su visais savo draugais, o jie ir klausia:

– Ką čia atskraidinai?

Papasakojo pūkelis savo istoriją, kad užaugo prie pamiškės, o visada norėjo augti didžiojoje miško pievoje. Tuomet draugai ėmė ieškoti gražios vietos, kur galėtų pasodinti pūkelį. Pakilo bitė, nusitaikė į gražiausią miško pievos šlaitą, kur saulė šviečia, kur šilta, kur neužstoja pušys, kad šešėlio nebūtų, o vandens užtektų, ir tik čiūžt-pakšt, paleido. Paskridęs pūkelis – šlabinkšt, ir pasisėjo samanose.

Ir žinote, ką? Po metų toje vietoje geltonžiedė pienė pražydo, ir visi draugai žinojo, kad čia jų pūkelis užaugo.