Navigation Menu+

Muilinis burbulinis

Posted on Apr 23, 2014 by in Pasakos | 1 comment

Muilinis Burbulinis

Autorė: Ieva Nedzveckaitė

Iliustravo: Rugilė Audenienė

Medumi kvepiančioje ir nuo drugelių žaismo skambančioje pievoje gyveno Muilo Burbulas su Burbuliene. Abu gražūs, už vaivorykštę spalvingesni , lengvi it pienės kvėptelėjimas, ir nepaprastai orūs.  Skrisdami per pievą ant vėjo dvelksmo, jie visus užburdavo savo gracija ir elegantiškumu, savo švelnumu ir skaidrumu.

Drugeliai, boružės, bitės ir kamanės akimirkai stabtelėdavo, kad galėtų pasigrožėti šia iškilia, dailia, žavinga pora. Muilo burbulų šeimyna, nepaisant savo išorinio žavesio, buvo labai draugiški pievos gyventojai: nestokojantys gerumo ir nuoširdumo aplinkiniams, jie patiko visiems.
Netoli muilo burbulų poros  gyveno jų pusbrolis Muilinis Burbulinis. Didelis didelis, kartu už ponus Burbulus sudėjus draugėm didesnis, muilo burbulas. O jo spalvų gražumas ir ryškumas, ak, tas jo išraiškingumas! Visos gėlės jam pavydėjo spalvingumo, visi drugeliai  lengvumo, o tas jo didumas…
Tačiau, ne taip kaip jo giminaičiai, Muilinis Burbulinis nebuvo itin draugiška asmenybė. Pievos gėlės kalbėdavę, kad jis mėgėjas pasigirti, pasipuikuoti savo skruostais. Drugeliai šnabždėdavosi, kad ne kartą girdėję, kaip Muilinis puikuodamasis dėstė vėjui, kad jis lengvesnis negu sparnuotieji kopūstinukai, todėl jam kur kas geriau sekasi sukakti didesnius atstumus per trumpesnį laiką. Bitėms jis taip pat niekuomet neištardavo labas, mat per savo išsipūtusi savimyliškumą jų tiesiog nepastebėdavo.

Tokie štai buvo pievos, kvepiančios medumi, gyventojai.
Išaušo nauja diena. Rytas buvo vaiskus ir saulės šilti spinduliai nesivaržydami  mylavo liaunus žolytės stiebelius, kažkur rasos lašeliu prausėsi Ramunė, netoliese rąžėsi Rožė.  Pieva budo.
Iš namų oriai išskriejo Muilinis Burbulinis. Jis visuomet taip darydavo. Kasryt atsikeldavo su saulės šviesa  ir skubėdavo į pievą puikuotis savimi. Jis nesikalbėdavo su pievos gyventojais, tik, jei rasdavo, kas jo klausytų, dažnai nepavargdamas girdavosi apie tai, koks jis žavus ir nuostabus.
Netoliese augo beržas. O jo nutįsusios liaunos šakos buvo puikus guolis Vėjui. Jis mėgo miegoti kabodamas žemyn  galva. Vėjas buvo jau pabudęs, gerai pasimankštinęs, ir puikiai nusiteikęs palengva nubrazdėjo į pievą pasveikinti čiobrelių, saulės spindulių ir likusių pievos gyventojų.  Niekur neskubėdamas, iš lėto mėgaudamasis bundančia pieva, Vėjas plazdėjo link rožyno, kai netikėtai  vidury kelio sutiko Muilinį.

Muilinis Burbulinis

Muilinis Burbulinis – iliustravo Rugilė Audenienė

– Labas rytas, kaimynėli! – pasilabino Vėjas.
– Jo, labas, – išdidžiai atsakė Muilinis.
– Jūs, kaip visuomet, gerbiamasis, nedraugiškas, – vis dar neprarasdamas gero tono, atsakė Vėjas.
– Vėjau, man nereikia būti draugiškam, pieva ir taip mane myli. Ar nematai, koks aš dailus, koks aš spalvingas, kokie mano skruostai, o koks mano skaidrumas? Ar nesupranti, kad man, tokiam nuostabiam, nereikia elgtis draugiškai, nes visi ir taip mane myli? – Burbulinis pasikraipė ir puikuodamasis apsuko ratą aplink ramiai stovintį Vėją.
Netoliese pusryčiavusi boružių šeima išgirdo Vėjo ir Muilinio pokalbį, ir smalsaudama prisiartino pasižiūrėti, kas gi bus toliau. Žieduose besidarbavusi kamanė irgi paliko savo kibirėlius, ir prisidėjo prie boružių šeimynėlės. Netrukus aplink Vėją ir Muilinį susirinko pusė pievos, visi smalsiai stebėjo, kas vyks toliau.
Vėjas nebuvo piktas, na, retsykiais, kai susipykdavo su žmona – ak, tada jis siautėdavo, tačiau išvesti jį iš pusiausvyros dar niekam nėra pavykę. Tačiau Vėjo būta  gudraus. Visiškai nesijaudindamas, jis prisimerkė  ir maloniu balsu pasiteiravo:
–  Gerbiamasis Muilini Burbulini, ar negalėtumėt dar papasakoti, kuo jūs toks nuostabus?
– Ak, žinoma, – sužaibavo akimis savimyla.
Na, ir pradėjo Muilinis girtis, koks jis nuostabus, koks jis nepakartojamas ir toks vienintelis visoje pievoje. Vis gyrėsi, gyrėsi, ir net pats nepajuto, kaip su kiekvienu pasigyrimu įkvėpdavo vis daugiau deguonies, o su deguonimi ir pūstis pradėjo. Visi tą matė, bet niekas jo nesulaikė. Pievai buvo įdomu, kuo viskas pasibaigs.
O Burbulinis gyrėsi toliau!
Po kelių minučių prie susirinkusios minios palengva prisiartino Burbulas su Burbuliene. Ak, kai jie pamatė, kas vyksta  – nusigando abu, išbalo. Burbulas, nuskubėjęs prie giminaičio, susirūpinusiu balsu tarė:
– Muilini Burbulini, liaukis girtis – sprogsi!
Muilinis įkvėpė dar vieną gaivų oro gurkšnį, ir pašaipiai atsakė:
– Ak, nejuokauk, giminaiti! Aš tvirtas kaip mū… pchu…!!!!
– Ak, ne! – spygtelėjo Burbulienė.

Tačiau jau buvo per vėlu. Tūkstančiai vandens lašelių pabiro ant pievos. Stojo tyla.
Tik Vėjas vis tokiu pat ramiu balsu pasakė:
– Gražus, bet kvailas. Tokie visuomet,  anksčiau ar vėliau, susprogsta.
Ir ramiai nuskriejo pas kvepiančius čiobrelius.
Pievos gyventojai dar kurį laiką parymojo, pasikalbėjo apie dienos aktualijas, pasišnekučiavo apie tai, kas nutiko, ir išsiskirstė. Pieva vėl buvo rami, kvepianti medumi ir skambanti drugelių žaismu, lyg nieko nebūtų nutikę.

1 Comment

  1. Vaikų psichiatrė Monika Misevičė: ,,Labai vaizdi pasaka, pilna pievos ir muilo burbulų spalvų. Labai aiškiai nuskamba autorės mintis, jog gyrimasis į gera neveda: kiti nenori su tokiu draugauti, jo nemėgsta. Muilinis Burbulinis yra tikras pagyrūnų pagyrūnas ir dar labai jau nedraugiškas. Kadangi pasakoje Muilinio Burbulinio paveikslas yra labai vienareikšmiškas, tai norisi pridėti tam tikrų spalvų sakant, kad būna ir sveikas gyrimasis. Išgirdus tokią pasaką gali tapti labai jau nesmagu kažką gero apie save pasakyti, kad „tik nesusprogtum“… Kartais sutinku vaikus, kurie buvo auklėti kaip perdėm mandagūs, nuolankūs, „kad tik jau niekada nesigirtų“ ir toks kraštutinumas taip pat nėra sveikas. Pasaka labai aiškiai perteikia žinią, jog „girtis negražu“ ir pagyrūną kiti yra linkę atstumti. Manau, kad tokią žinią pasakos besiklausantys vaikai tikrai išgirs! Kita vertus, tokie „pagyrūnai“ žmonės dažnai būna giliai pažeisti iš ankstyvos vaikystės, stokoję sveiko tėvų žavėjimosi jais. Tad būtų galima pridėti, jog matyt Muilinis Burbulinis buvo dar ir labai nelaimingas – taip troško kitų dėmesio, kad vis gyrėsi, bet nemokėjo draugauti ir tikriausiai dėl to kentėjo…”

Submit a Comment