Navigation Menu+

Kur gyvena sapnai

Posted on Mar 3, 2014 by in Pasakos | 3 comments

Kur gyvena sapnai

Autorė: Viktorija Matulevičienė

Iliustravo: Rugilė Audenienė
Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindų lentelė, sėlino prie vaiko lovelės.

Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Gražus sapnas labai mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, todėl kasnakt pasakojo vis gražesnes istorijas, rodė vis nuostabesnius vaizdus. Tačiau vos pradėjus brėkšti rytui, kaskart šokdavo iš šiltos vaiko lovelės į patį tamsiausią kampą ir tūnodavo ten visą dieną, skaičiuodamas minutes, kada vaikas pagaliau užmerks akeles ir leisis į pačias nuostabiausias sapno keliones.
Tą naktį sapnas, kaip ir visuomet, buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius.

Skruzdėlytė Dytė buvo labai smalsi, norėjo žinoti atsakymus į visus jos galvelėje iškilusius klausimus. Todėl kasnakt, kai visas skruzdėlynas įmigdavo giliu pavargusių, bet laimingų darbštuolių miegu, Dytė išeidavo iš savo kambario ir tyrinėdavo dangų. Kartą ji pastebėjo, kad danguje žvaigždes ganantis mėnulis yra lygiai toks pats, kaip ir kitas mėnulis, ganantis kitas žvaigždes tvenkinyje.

Dytė pastebėjo, kad mėnulis visada atsisukęs į ją savo veidu ir niekada nerodo pakaušio. Smalsioji skruzdėlytė nusprendė išsiaiškinti, kodėl taip yra. Gal mėnulis bijo parodyti savo plikę? Atsakymą ji galėjo sužinoti tik kruopščiai apžiūrėjusi visą mėnulio galvą, todėl nusprendė leistis į kelionę.

„– Tą naktį mėnulis buvo be galo didelis, – pasakojo miegančiam vaikui jo gerasis baikštusis sapnas. – Atrodė, kad pasistiebusi kokioje nors aukštesnėje vietoje skruzdėlytė galės jį pasiekti savo rankelėmis. Ji greitai užsiropštė ant pienės lapo, pasistiebė, bet gudrusis mėnulis lygiai per tokį pat atstumą atsitraukė.

Dytė nenorėjo pasiduoti, todėl mažomis kojelėmis užlipo ant aukštos liepos viršūnės ir vėl pasistiebė, tačiau mėnulis nepasidavė, tik nusišypsojo iš savo aukštumos ir nuvijo dar vieną priklydusį debesį. Staiga nežinia iš kur atskriejęs vėjo gūsis stvėrė lapelį, ant kurio buvo pasistiebusi skruzdėlytė, ir nusinešė su savimi.

Dytė iš paskutinių jėgų laikėsi už lapo krašto, kad tik nenukristų ir stengėsi, iš visų jėgų stengėsi įžiūrėti bent kokius nors kelio požymius, kad galėtų sugrįžti namo į savo skruzdėlyną“.

Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo.

Kaip gaila, sapnui nepasisekė, ir vaikas spėjo pamatyti tamsiame kampe šmėstelėjusį šešėlį. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu, o vaiko mama turėjo mažyliui uždegti naktinį šviestuvą, kad bet kurią akimirką jis matytų, kad tame baisiame kampe iš tikrųjų nieko nėra.

Tą naktį vaikas sapno nebesulaukė. Kitą naktį taip pat, dar kitą – vėl miegojo vienas ir liūdnas, o dienomis vis klausdavo savo mamos ir tėčio, kas nutiko mažai skruzdėlytei Dytei, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti.

Tuo metu vaiką be galo mylėjęs sapnas sėdėjo susigūžęs savo kamputyje ir nežinojo, kaip galėtų padėti, be to, jautėsi labai nesmagiai, kad vaikas išsigando būtent jo šešėlio. Naktis po nakties sapnas, galvodamas, ką galėtų padaryti, graužė rankų ir kojų nagus, kasė pakaušį ir trynė delnu kaktą, bet joks sprendimas į galvą neatėjo.

Ir vis dėlto sapnas taip mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, kad pagaliau nusprendė nusižengti savo taisyklei ir įsitikinęs, kad namuose viskas nutilo, nėra nei vieno judančio šešėlio, iškišo iš slėptuvės ranką. Sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi, bet nieko daugiau nenutiko. Tada sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo. Kambaryje vis dar buvo ramu. Atėjo eilė iškišti iš slėptuvės ir galvą. Sapnas taip ir padarė. Ir vėl visi kambario daiktai liko stovėti savo vietoje.

Tačiau iki vaiko lovelės buvo dar 10 žingsnių. Įkvėpęs daugiau oro, sapnas greitutėliai perbėgo per kambarį ir įšoko į vaiko lovelę, o kad jo niekas daugiau nepamatytų, palindo po antklode ir tada jau pradėjo sekti taip netikėtai nutrūkusią skruzdėlytės Dytės istoriją.

Pasirodo, skruzdėlytės lapas nusileido tvenkinyje, kuriame gyveno kitas, nors ir labai panašus į pirmąjį, mėnulis. Skruzdėlytė bandė jį paglostyti, bandė prikalbinti nors truputį pasukti galvą į kairę ar į dešinę pusę, kad galėtų apžiūrėti nors mėnulio ausis. Tačiau šis nesutiko. O kitą naktį iš skruzdėlyno pasivaikščioti išėjusi Dytė nei danguje, nei tvenkinyje mėnulio nepamatė. Tada ji suprato, pirma kartą suprato, kad švyti tik mėnulio veidas. Kai mėnulis atsisuka į žemę pakaušiu, naktis būna be galo tamsi, todėl niekas ir nežino, kaip tas pakaušis atrodo.

Skruzdėlytė, radusi dar vieną atsakymą, palaimingai užmigo, o be galo vaiką mylėjęs baikštusis sapnas suprato, kad mylėdamas gali padaryti viską, net ir nugalėti savo baimę.

Pasakos garso įrašas:

Kur gyvena sapnai

3 Comments

  1. Labai labai graži pasakėlė. Patiko ir stilius, ir mintis. Būtinai duosiu paskaityt savo vaikui :)

  2. Vaikų psichiatrė Monika Misevičė: ,,Graži pasaka ir patiko dar ir tai – čia pasaka pasakoje :)
    Man patiko smulkiai ir detaliai aprašyta baimės emocija per šio baukštaus sapno istoriją. Manau, kad ši pasaka galėtų padėti vaikams, turintiems įvairių baimių, o ypač – tamsos baimę. Pasekus šią pasaką, galima su vaikais aptarti, kaip jie jaučiasi, kas vyksta su jais, kai juos apima baimė, kaip pasakoje įvardijama “sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi”, arba “sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo”.
    Ši pasaka taip pat ir drąsina vaikus susipažinti su baimę keliančiu dalyku – pasirodo gi, kad tamsiame kampe gyvena ne tik baisus šešėlis, bet ir baikštus bei mylintis vaiką sapnas. O pasakos finalas, kai baukštusis sapnas įveikia savo baimę, gali tapti padrąsinimu vaikams, kad ir jie gali savo baimes įveikti.”

  3. Viktorija Saga (Matulevičienė): ,,Būdama maža mergaite turėjau labai lakia vaizduotę, sutemus jaučiausi nejaukiai ir stengiausi kuo greičiausiai įjungti nors blankią švieselę, padėsiančią išvengti neaiškių šešėlių tamsiausiuose kambario kampuose. Gimus dukrytėms, sukūriau pasaką, kad jos ir visi kiti vaikai į tamsius kampus žiūrėtų su pasitikėjimu ir smalsumu.”

Submit a Comment