Navigation Menu+

Jausmų pilis

Posted on Apr 27, 2014 by in Pasakos | 1 comment

Jausmų Pilis

Autorė: Giedrė Šileikytė – Mičiūnienė

Redagavo: Rugilė Audenienė

Iliustravo: Monika Maleševičiūtė

Prieš miegą sekdavo pasakėles man – tarsi norėdama grąžinti skolą, seku ir aš. Auginu tris sūnus. Tiesa, du jau suaugę…

ŠIRDIS – TAI ŠVYTURYS

Suolas. Sėdi senukas, skaito laikraštį. 

Skaitovas 

Ant suoliuko kaimynas sėdėjo ramiai.

Čia gėlės žydėjo, pleveno drugiai.

O ten linksmai sau žaidė būrelis vaikų.

Atėjo berniukas,

Ir tapo… BAISU.

 

Berniukas

Žiūrėk, mano žaislas. Europoj vienetinis.

Žiūrėki, koks aš „krutas“.

Žiū,  kelnės… Va, megztinis…

 

Vaikai 

Išsiskaičiuokim.

An den du

Paparmali u

Paparmali izarmali

An den du.

 

Berniukas 

Ne, ne taip. Skaičiuokim kitaip…

Drum drum drumbacele

mice ace kumbacele

mice a, mice b

mice ace kumbace!

 

Vaikai

Gal nusileiskim. Tegu bus taip, kaip nori jis.

(Visi skaičiuoja.)

drum drum drumbacele

mice ace kumbacele

mice a, mice b

mice ace kumbace!

(Bet berniukas … iškrenta.)

 

Jausmų Pilis

Jausmų Pilis – iliustravo Monika Maleševičiūtė

Berniukas

Ne, jūs neteisingai skaičiavote, ne taip.

Dink, sakau tau, dinki… mauk greičiau, išeik…

Nemoki tu skaičiuoti… sakau, žioplys esi…

 

Vaikai

Gal tu išeik… Mes atėjome pirmi.

 

Berniukas

Ką tu sakai, nevykėli? Tik dink greičiau iš čia!

Štai, pažiūrėk, tu keistas…

Kokia keista galva… megztinis tavo purvinas…

 

(Vienas vaikas išeina. Kiti bando žaisti, bet ir vėl…)

 

Berniukas

Skaičiuotę šitą gražią pradėsim nuo tavęs.

 

drum drum drumbacele

mice ace kumbacele

mice a, mice b

mice ace kumbace!

(Bet berniukas vėl iškrenta.)

 

Tu visiškas nenaudėlis. Ir žioplas kaip meška…

Dar tavo tėvas storas… senelė negera.

 (Vaikas išeina, verkia.)

 

Vaikai

Ir aš, ir aš išeisiu…

Ir žaiski vienas pats….

Tu negeras, ir Tavo širdelė negera, nes tu piktas.

 

Berniukas

Na, ir gerai…. Ir eikit…

Nereikia man visai.

Visai man nepatinkat,

Visai JŪS ne draugai.

Geriau aš būsiu piktas.

Draugai – kaip nedraugai.

Nemoka žaist, kaip noriu,

O  man taip negerai…

 

(Vaikas švilpaudamas eina pro suolelį, kur sėdi senukas.)

 

Senelis

Ateik, berniuk, prisėski.

Elgtis  taip netinka.

Jeigu šalia draugai – tai elkis tu garbingai.

Širdelės vaikučių – mažyčiai švyturiai,

O jie juk turi šviesti ryškiai ir ilgai.

 

Berniukas

NUTILK. Tylėk… NENORIU.

Taisyklių čia nėra.

O Tavo tie moralai – tai pasaka sena.

 

……………………………………………………………………………………..

 

Berniukas

O štai – mama ateina.

Sakyk, ar nupirkai, tą gražųjį lėktuvą,

Reklamoj kur mačiau?

 

Mama

Eime namo, vaikeli.

Tikrai nenupirkau…

Šiandieną dirbau sunkiai,

Labai aš pavargau.

 

Berniukas

KĄ? Vėl nenupirkai?

Nesąmonė kokia…

To jau, žinok, per daug…

Kokia gi tu mama?

 

Mama

Vaikeli, aš juk dirbu… kad sotus būtum tu…

 

Berniukas

Nesąmonė TAI. Aišku?

Tai dirbk tada už du.

 

(Mama stabteli, nori kažką sakyti, bet… sunkiai nueina.)

 

Senelis

Prisėski, sūnaitėli.

Neskausk mamos, prašau…

Nubaus tave Dievulis,

Tai bus tada blogiau.

Žmogaus širdy liepsnoja tauriausieji jausmai.

Bet jeigu jie užgęsta – sunku, labai blogai.

 

Berniukas

Nesąmones kalbi. Juk niekas nenubaus…

Tu nesėdėki čia. Ei, dinki. Pasitrauk.

 

……………………………………………………………………………………………………….

 

Berniukas

Tėtis namo grįžo?

Ei, tėvai, ar girdi? Nupirk man motociklą. Juk pats tai jį turi…

 

Tėtis

Sūnau, juk tu dar mažas…  ir teisių neturi.

 

Berniukas

O jei šiandien paaugsiu. Nupirksi?

 

Tėtis

NE. TIKRAI NE…

 

(Berniukas trenkia knygą ir išeina.)     

 

…………………………………………………………………………………..

 

Berniukas

Kodėl gi nieks nemato, kad aš toksai gražus?

Ir niekas nesupranta, kad aš tikrai teisus.

Ir niekas neišpildo norų didelių…

GANA. AŠ UŽPYKAU. JumS AIŠKU???

IŠEINU IŠ NAMŲ.

IŠEINU…

 

(Jis išeina.)

 

Jausmų Pilis

Jausmų Pilis – iliustravo Monika Maleševičiūtė

——————————————————————————————

 

Berniukas

Ant viso pasaulio labai AŠ pykstu…

 

Ant saulės, kam šviečia…

Ant kelio, kad ilgas…

Ant boružės tos, kuri kopia vėl smilga.

Ant kojų, kodėl nėra keturių?

Ant torto, kodėl jis vėl be gėlių…

Ant vaiko, kaimyno, kur sūpynėmis supas.

Ant žemės, kodėl ji kasdien vis dar sukas.

Ant duonos riekelės – todėl, kad minkšta.

Ant lauko, ant grumsto, ant tako, žolės…

Ant visko, ant visko…

 

Skaitovas

KOKS KEISTAS TAS VAIKAS…

GAL JIS NETURI ŠIRDIES?

 

ŠOKINĖJA, DŽIAUGIASI…

 

Piktukas 

Pykstu ant tėvelio, pykstu ant mamytės…

Ant brolio, ant sesės, ant senos senelytės.

Aš pykstu ant tėčio, pykstu ant mamos,

Pykstu ant savo visos šeimos.

 

Štai aš einu sau vienas. Laimingai gyvenu.

Ir man vienam taip linksma – visai nenuobodu…

(Pasileidžia bėgti.)

 

Skaitovas

Staiga tik bumpt, kad griuvo, užkliuvęs už akmens!

Čia gydytojai, slaugės…   Tikėkime,  gyvens.

 

Ir saulė pradingo…

Ir atėjo tamsa…

Pajuodo, sutemo visa planeta…

 

ANTRAS VEIKSMAS

(Ligoninės palata. Berniukas guli. Į sapną ateina senelis (tas senelis, kuris sėdėjo ant suoliuko.)

Senelis

Ateiki, Piktukai… Mes nepyksime, ne…

Nors širdy, ir pasauly kartais vyksta karai.

Tačiau žmonės protingi, turi gyventi gražiai.

 

Aš tau ranką ištiesiu. Ir eisim kartu.

Parodyt, paaiškint daug ką galiu…

 

Aš tau pilį parodysiu, kokios nematei…

 

Piktukas 

Aš pykstu ant tavęs, – sakau iš širdies.

Nereikia, seneli, jokios man pilies…

Aš pykčio tikrai neišmesiu, sakau,

Ant viso pasaulio pykstu ir pykau.

 

Senelis

Keliaukim. Jau atsiveria vartai…

Čia pyktį paliki. Jam bus kiti kartai.

 

(Atsiveria vartai. Jie abu įeina.) 

 

Supratimas

Aš esu SUPRATIMAS.

O čia – mano draugai, geriausi pasauly.

Artimi jie labai.

 

Piktukas 

Man nereikia draugų.

Aš pykstu ant visų…

Man gera būt ir be draugų.

 

Senelis supratimas

Tave aš už rankos paimsiu. Eime.

Prasideda mūsų kelionė ilga…

 

Skaitovas

Keliavo keliavo ilgai jie abu…

Kur buvo tamsu, juos lydėjo Šviesa – kad būt nebaisu.

Kai sunku buvo kopti – ranką tiesė Gerumas.

Ten, kur melo tiek daug – vedė juos Teisingumas.

Kai artėjo vienatvė – pasirodė draugai.

Taip keliavo jiedu tikrai netrumpai.

 

Supratimas 

Štai ir Pilis. Vaikeli, matai…

 

Piktukas 

Pilis? Aš pykti pradėsiu.

Fu, ji tokia įprasta…

Nėra čia saulės auksinės,

Sidabrinių žvaigždžių, tarnų nuolankiausių ir šimto svečių…

Nėra čia liokajų, raibų sakalų…

Net sabalo juodo aš čia nerandu!

Aš pyksiu, supyksiu… Užpyksiu labai!..

Juk pyktis ir aš – nuostabiausi draugai.

 

Senelis Supratimas 

Bet veriasi menės pilies kiek keistos.

Čia ŽODŽIAI  spindi ant kiekvieno kaktos.   Žiūrėk, čia – GERUMAS.

Gerumas buvo gerutėlis, gražus, gerulis, geruolėlis.

Jis geltonplaukis, geraširdis.

Kiekvienas žodis širdin smigo…

 

Gerumas

Štai eina vaikas, nuskriaustas labai.

Aš šiandien jam padėsiu, kad linksmas būt jisai.

 

Aš ir tave nudžiuginsiu –

Tau žaislą duosiu gražų.

 

Piktukas

Fu, tokio tai nereikia…

Su juo tu žaiski pats…

Aš jį išmesiu lauk – benamis šuo  suras.

 

Gerumas

Pagelbėt kiekvienam gebėsiu,

Kada reikės, tada padėsiu.

 

Mūsų širdys iš tolo švies,

Ateit į svečius jos visad kvies.

 

Piktukas 

Na, ir kas čia gero? Nieko nemačiau.

Tu tikriausiai nori, kad pykčiau vis smarkiau?

Tu tikriausiai nori, kad dar piktesnis būčiau?

 

Supratimas 

Sakai, nepatiko??? Keliaukim toliau…

Štai kita menė. Joje  – DĖKINGUMAS.

Neapsakytas mandagumas.

Dėkoja jis visiems kasdieną

Už smulkmeną, regis, kiekvieną…

 

Dėkingumas

Dėkoju aš už skanią sriubą…

Už laiką tą, kuris taip skuba…

Dėkoju aš už sniegą baltą,

Už slidų ledą, dieną šaltą…

 

Dar – už tėvelį, už mamytę, už brolį, sesę, senelytę…

Už pažymį, už knygą, gėlę, kiekvieną raidę abėcėlėj…

Už draugą, žodį, maldą, rytą….

Už šitą pasaką, ir kita…

 

Senelis Supratimas 

Štai, pažiūrėkit, koks džiaugsmingas,

Tvarkingas, rimtas ir drausmingas.

 

PIKTUKAS 

Fu, nesąmonė kokia…

Nepatinka. Eikim kuo greičiau iš čia.

Aš už nieką nedėkosiu –

Aš visus piktai burnosiu.

Pyksiu, pykau ir pykstu – iš visų jėgų šaukiu!

 

Senelis Supratimas

O štai ir menė trečia –TIKĖJIMAS, TVARKA, TIESA.

 

Tvarka

Viskas turi būti teisinga.

Viskas turi būti tvarkinga…

 

Tiesa

Mes būsim toj pusėj, kur bejėgis, kur silpnas…

Padėsim, apginsim… Tiesa – mūsų ginklas.

Tikėjimas

Žiūrėkit, mes tvirti, teisingi.

Tikėjimo teisybe talentingi.

 

(Atbėga vaikai. )

 

Vaikai

– Aš obuolį parodžiau.

 

– Bet jį nuskyniau aš…

 

– Aš pamačiau jį pirmas…

 

– Ne tu. Bet aš. Tik aš!

 

– Ne tavo. Man priklauso!

 

– Ne tau. O tiktai man.

 

Tikėjimas, Tvarka, Tiesa

Ša, viskas turi būti teisinga. Viskas turi būti tvarkinga.

Mes šitą skanų obuolį dalinsime perpus.

Ir perpjovėm jį lygiai. Ir jis abiem jums bus.

 

Ir vėl draugai laimingi?

 

Vėl širdyje taika?

 

Vaikai

Mes esam vėl laimingi.

 

Piktukas

Man visai nepatiko – nei Tiesa, nei tvarka.

Nei kažkoks ten tikėjimas. Gal net jo nebėra…

Kai pyktis užvaldo mane, Tvarka ir Tiesa būna KITA…

 

Nepatinka čia niekas. Aš nenoriu būt čia…

Kažkokia keista man šita planeta.

 

Senelis Supratimas 

Dar palauk… Dar pabūk… dar keliaukim kartu.

Paieškok savyje, juk surasi jėgų.

 

Piktukas 

Na, gerai, paskutinė – aš tau pasakiau.

Aš daugiau neištversiu, dar užpyksiu labiau….

 

Senelis Supratimas 

Tebūnie kaip nori. Žodis – tai Galia.

Pasakytas tavo – tampa man VALIA.

 

Štai šitoj menėj svajingas gyvena ILGESYS…

 

Piktukas 

Fu, kokia nesąmonė, man nepatinka jis.

 

Ilgesys

Aš esu svajingas, svajoklis Ilgesys.

Kažkuo gal ypatingas? Bet, aišku, ne kvailys…

 

Na, pažiūrėkit čia –

Turtingas koks esu.

Štai milijonas nuotraukų – mažų ir didelių.

O štai gimtinės kvapas… Įkvėpki, ar jauti?

Štai vaikiška detalė… Žiūrėk, tu ją meni?

Štai seilinukas, raktas,

O štai – krūva žaislų… Žiūrėk, žiūrėk, Piktukai,

Senų ir naujesnių.

O čia krūva didžiulė – prisiminimų daug…

Ateik, Piktuk, brangiausias. Ateik ir pasirausk.

 

Piktukas 

Štai nuotrauka pilvuko, kuriam ir aš buvau.

Čia nuotrauka mažyčio, kai aš labai verkiau.

O čia… O čia…    Kaip viskas įdomu…

 

Senelis Supratimas 

Bet mūsų laikas baigtas.

Mums eiti PRIVALU.

 

Ilgesys

Įdėsiu lauknešėlį, kad eiti būt linksmiau.

Tau įdedu aš saują širdies meilės, žiupsnelį svajonių, kelias džiaugsmo ašaras.

Dar truputį vaikiško tyrumo, pačią gražiausią vaikystės pasaką, saldų mamytės bučinį, tvirtą tėčio apkabinimą ir TAVO ŠEIMOS ŠVENČIŲ ILGESĮ.

Ten rasi daug… Tik paieškok gerai…

Ir dar prašymą –Piktuti, nebūk piktas – juk tavo širdelė moka taip gražiai šypsotis.

 

Piktukas 

Klausyk, seneli, kažkaip sumažėjo mano pyktis,

O gal aš paaugau?

Prisimenu, mama sakydavo, kad nepikti vaikai greičiau auga…

 

Senelis Supratimas 

Ar dar eisim toliau?

 

Piktukas 

Eikim. Man įdomu. Gena kažkoks keistas jausmas…

Senelis Supratimas 

Štai šita menė – vienintelė juoda, nes čia gyvena SKAUSMAS…

 

Piktukas 

Nesuprantu, kam jis čia?

Juk ten buvo šviesu, gera. Viskas taip didingai spindėjo…

 

Skausmas

Taip, ir aš kažkada buvau šviesus, švelnus, didelis ir geras…

Tačiau pikta ragana prakeikė mane ir aš pavirtau tokiu.

Dabar aš esu juodas. Aš esu siaubingas. Aš esu baisus, gilus ir geliantis.

 

Piktukas 

Ar  galima išvaduoti tave, kad tu būtum šviesus?

Aš juk irgi buvau piktas, bet dabar, žiūrėk – aš jau linksmas.

 

Skausmas

Galima… Bet kaži, ar tau pavyks…

 

Piktukas

O GAL? Gal  pabandykime…

 

Skausmas

Aš tau papasakosiu legendą. Įdėmiai klausyk. Jei tu atspėsi, apie ką kalbama – aš būsiu išvaduotas.

 

Vieną kartą gyveno vaikas, kuris labai neklausė tėvų. Kartą  išplėšė jis iš savo motinos krūtinės širdį ir bėgo į pasaulį laimės ieškoti. Neilgai bėgo, nes apakintas didybės, nepamatė, kad po kojomis guli akmuo… Jis griuvo, išsitiesė visu ūgiu. Gailiai suvaitojo, skaudžiai nusibrozdinęs kojas…

 

Piktukas 

Ir viskas? O kas buvo toliau?

 

Skausmas

Ne, dar ne viskas. Iš krūtinės išplėšta, kraujuojanti motinos širdis paklausė:

Ar labai užsigavai, vaikeli? Ar labai tau skauda?

Dabar jau viskas. Ar atspėsi, Piktuk?

 

(Piktukas pravirksta.)

 

Piktukas 

Aš jau žinau, tai aš… Aš neklausiau savo tėvų…  Aš skaudinau mamą, įžeidžiau tėtį. Aš pykau ant tų, kurie man rodė savo širdį…

 

(Kol jis verkia, Skausmas nusimeta rūbus ir tampa DŽIAUGSMU.)

 

Piktukas 

Ei, kur tu? Kur tu?.. (dairosi)   Oi, kur aš pakliuvau… Aš nebepyksiu. Aš būsiu geras…

 

Skausmas

Čia aš. Ačiū tau. Tu mane išvadavai… Aš vėl džiaugiuosi, aš vėl esu DŽIAUGSMAS…

……………………………………………………………………………………….

 

(Berniukas nubunda.)

Berniukas

KUR AŠ?

 

Mama

Tu pabudai, mažyti, nudžiuginai visus.

Tik tavo sapnas buvo kažkoks labai klaikus…

Nes tu blaškeisi, kėleisi ir vėlei dejavai…

 

Berniukas

Mamyt, tai buvo sapnas?

Tėtuk, neužpykai?

Jus aš labai įskaudinau…

Atleiskit man, gerai?

 

Tėvas

Sūnau, tėvai – tai uostas.

Širdis –  tai švyturys.

Visi laivai, kur plaukia – jie niekad nepaklys…

Nes meilė viską gali. Jinai labai stipri – galinga savo siela, viltim yra gaji.

 

Svarbiausia – supratimas. Jis šviečia žvaigždele.

Jisai augina viltį ir laimina tave.

 

Berniukas

Aš supratau, kad reikia visur tik pagarbos.

Be jos nebus pasauly ramybės nei taikos.

 

 

 

Jei pyktis aplanko tave – ne bėda.

Išmokim išvyti jį iš savo širdies.

Išmokim atleist – pasakyt jam  SUDIE.

 

Tik pažvelk į pykčio įžūlias akis,

Ir pradings ten pyktis, suminkštės širdis…

 

Juk pyktis – nelaimė, liga. Tai baisu.

Linkim Jums niekad nesirgti PYKČIU.

1 Comment

  1. Vaikų ir paauglių psichiatrė Monika Misevičė.

    Man labai patiko ši pasaka – kelionė po Jausmų pilį!
    Pasaka yra labai turtinga, galima būtų komentuoti daugelį jos vietų. Man įstrigo keli momentai, kuriais norėčiau pasidalinti.
    Gera, kad berniuką, kuris daug pyko ir tą pyktį įvariais netinkamais būdais liejo, po jausmų pilį lydi senelis supratimas. Man atrodo, kad būtent supratimas ir gali tapti raktu į pykstančio vaiko širdį. Pagalvojau, kad šis herojus – senelis supratimas – bent iš dalies perteikia vaikų psichiatrų, psichologų, psichoterapeutų darbą – mes gi ir bandome suprasti ir vaiką, ir jo tėvus ir atverti jiems duris į dažnai nežinomą, bet juose glūdinčią jausmų pilį, pasivaikščioti kartu, pažinti jausmus, pamatyti, kurie jausmai yra priimtini ir malonūs, o kurie kažkodėl gąsdina…
    Dar pastebėjau, kad berniukas pradeda keistis, kai jį paliečia ilgesys – tas ypatingas, sunkiai nusakomas jausmas, kuris metaforiškai čia yra galo gražiai ir vaizdžiai aprašytas!Galime interpretuoti, jog po išoriniu berniuko pykčiu slypėjo kiti jausmai. Pyktis dažnai būna tik išraiška kitų, dar skaudesnių ir mažiau įsisamonintų jausmų. Aš sakyčiau, kad šiam berniukui ilgesys padėjo atrasti esminius jo poreikius – būti priimtam, mylimam, įvertintam, kurie galbūt nebuvo patenkinti ir dėl to reiškėsi destruktyviu pykčiu.

    Linkiu visiems išdrįsti leistis į kelionę po jausmų pasaulį, nes pažinę savąją jausmų pilį, galėsime drąsiau į tokią kelionę palydėti vaikus, jiems padėti save suprasti.

Submit a Comment