Navigation Menu+

Dantukų pasaka

Posted on Jul 4, 2014 by in Pasakos | 0 comments

Dantukų pasaka

Autorė: Daiva Janavičienė

Tekstą redagavo: Irma Žvinakienė

Iliustravo: Rugilė Audenienė

Pasaką parašiau savo vaikams, prisiklausiusi pacientų baisių pasakojimų, kaip ,,vaikai nesiduoda” valyti dantų. Taigi, galvodama pasiruošti tam baisiam metui, kai maniškiai nebesiduos valyti dantų, sugalvojau parašyti istoriją, kam gi juos valytis, kas gali nutikti, jei dantukų nesivalai, kaip jie yra gydomi, jei prireikia.

Vienoje mažoje burnytėje buvo tuščia ir ramu, tačiau netrukus viskas turėjo pasikeisti…

Vieną rytą boluoti ėmė mažulytis aštrus kraštelis. Po kelių dienų pasirodė visas gražuolis Dantukas – baltas baltas, tarsi iš pieno plaukęs. Vėliau pasirodė jų daugiau – dar vienas, ir dar vienas, ir dar, ir dar. Taip išdygo aštuoni broliai. Paaugę jie išmoko kandžiotis, todėl buvo praminti Kandžiais.

Kiek vėliau toli toli, burnytės gilumoje, prasikalė didžiulis, kaip krūmas sodo kertėje, dantis. Dar vienas Kandžių brolis buvo pramintas Krūminiu dantuku, tas vardas ir prigijo jam. Krūminių dantukų burnytėj apsigyveno taip pat aštuoni.

Vėliausiai savo smailias nosis iškišo dar vieni gražuoliai. Kadangi jau vietos burnytėj buvo mažoka, šie įsispraudė tarp Kandžių ir Krūminių. Jie buvo smalsaus ir rimto būdo, todėl gavo Ilčių vardą. Būdami tvirti jie ėmėsi sargybinių darbo. Dantukai buvo linksmi, mėgo šėlioti, tad tekdavo juos raminti. Visi baltieji draugužiai labiausiai mėgo kramtyti, graužti, triauškinti, trinti viską, kas pasitaikydavo jų kelyje.

Vieną saulėtą pavasario rytą Dantukai, kaip ir visi smalsūs pasakų gyventojai,  išsiruošė į pasaulį laimės ieškoti. Keliavo per kalnus ir klonius, gėlėtas, kvepiančias pievas, kol priėjo girią. Šokavo nuo šapelio prie akmenėlio, strykteldami virš sraunių upeliukų, ėjo pasiremdami į draugo petį, jau rėplino kerėplino, kol visai pavargo ir… pasiklydo. Girios krašto vis nematyti – tamsu, nejauku… Gūžčiodami nuo kiekvieno garso, priėjo kryžkelę ir čia išvydo rodyklę. Pasilypėję ant akmens, perskaitė užrašą:

„Dešinėn eisi – visko po truputį regėsi. Kairėn suksi – šėliosi, linksminsies, bet…“

– Keistas užrašėlis… Aišku, šėlioti ir linksmintis! Kur gi kitur?! – sušuko Dantukai, tačiau nė nesusimąstė, ką tas „bet“ slepia.

Dantukai keliavo toliau, giria ėmė šviesėti, tolumoje matėsi proskyna ir kibirkščiuojantys šėšėliai. Ohoho! Ir ką gi jie išvydo?! Juos apsupo gausybė šviesų, spalvų, garsų ir kvapų.

Dantukų pasaka

Dantukų pasaka – iliustravo Rugilė Audenienė

Mmmm, kaip ten gardžiai kvepėjo. Nosis kuteno karamelės kvapas, nuvilnijo šokolado gaidos, kažkur netoliese tvyrojo kramtomų saldainių aromatas.
Dantukai trynėsi akytes ir negalėjo patikėti, jog visa tai tiesa – kalnai ledų, fontanai šnypščiančio limodado, ežerėlis sulčių, ana upė obuolių kompoto, o čia saldžiausios žemuoginės arbatos tvenkinukas. O kas gi čia? Medžiai su kabančiais ledinukų vaisiais, net kamienas iš cukraus lazdelių! Antai džiovintų vaisių kasyklos, šokoladinės pilaitės, kloniai  saldainiukų.

– Čia tai gėris! Dėl to vertėjo keliauti! – nudžiugo keliautojai.

Dantukų pasaka

Dantukų pasaka – iliustravo Rugilė Audenienė

Puolė Dantukėliai graužti, triaukšti ir kramsnoti viską, ką tik matė. Pailsę maudėsi ir turškėsi visuose telkiniuose. Kas jų mažuose pilvukuose netilpo, grūdosi už žandų, kaip kokie žiurkėnai, dėjosi į visas drabužėliuose buvusias kišenes. Visai pašėlę terliojosi skruostus šokoladu, tepė medumi kaimynams padus, cukrinėmis lazdelėmis kasėsi paausius. Iš medžių ir krūmokšnių sunkėsi, lašėjo tirštas vaisių sirupas, braškių, mėlynių ir serbentų uogienė. Kai broliai visai nuvargo, aptingo ir nuvirto, akys ėmė merktis. Prieš miegą pasimėgavę sulčių vonia, į saldumynus įsisupę tarsi į kokonus, Dantukai nugrimzdo į saldžiausius sapnus.

Tolumoje pasigirdo krebždesys, šlamesys, šlepsėjimas, murmėjimas ir čepsėjimas, jau visai priartėjo… Kažin kokia būtybė susivėlusiais plaukais, su daugybe kojų, rankų, apdriskusiais purvinais rūbeliais ir atsirišusiais bateliais, su klaikiai smirdinčiomis kojinėmis šnopavo netoliese. Ta būtybė uostelėjo, lyžtelėjo, krimstelėjo ir įkando.

– Ei! Gelbėkit! – pabudęs Dantukas klykė visa gerkle.

Dantukų pasaka

Dantukų pasaka – iliustravo Rugilė Audenienė

Staiga tvirta, bet švelni, ranka jį pakėlė ir nunešė aukštai aukštai. Dantukas atsipeikėjo minkštame patalėlyje, ant aukštos pūkuotos pagalvėlės, atsargiai bandė pramerkti akis, tačiau nuo sirupo sulipusios blakstienos to neleido. Tik akies kampeliu jis matė auksinius, bangomis vilnijančius plaukus, mąsliai žiūrinčias akis ir šypseną – mielą ir šiltą, gero linkinčią. Tai buvo Dantukų Fėja, pati tikriausia ir pati geriausia.

Dantukų pasaka

Dantukų pasaka – iliustravo Rugilė Audenienė

Kaip ir visos fėjos, ji turėjo daug stebuklingų daiktų: švelniai siūbuojančią kėdę, lovą su minkštais patalėliais, mažulytį veidrodėlį, kuris parodo tai, ko kiti nemato, dar tokį paukščio snapeliuką, kuris kažko ieškojo. Fėjai spragtelėjus pirštais, įsijungė skaisti švieselė, panaši į saulelę. Ir čia Dantukas vėl užsimerkė, nes šiluma jį maloniai ramino, kuteno pilvuką. Šalia kažkas sušnarėjo ir ėmė darytis lengviau – Dantukų Fėja plovė, mazgojo, trynė ir šluostė jo sopančius, apgraužtus šonus. Dantukas paklausė gerosios Fėjos, kas gi jam nutiko. Ši liūdnai palingavo galva:

– Bobaužiai, baubai ir maumai jus užpuolė. Dar dantų kirmėliukais juos vadina, – atsiduso Fėja ir mostelėjo galva kambario kertėn, – Iltinį nušveičiau šimtakoju šepetuku, nugramdžiau visą purvą. Ir tave, mažiuk, po dušu nuprausiau, štai tokiu kastuvėliu iškuopiau šiukšlyną, kurį Bobaužiai paliko. Švelniu vėjeliu nusausinau, minkštom pagalvėlem apkamšiau, kvepiančiais aliejais ištepiau, sutvarsčiau žaizdeles, užlopiau, užklijavau. Tu gali bėgti, nes Tavo Krūminiam broliukui turiu pagelbėti…

Dantukų pasaka

Dantukų pasaka – iliustravo Rugilė Audenienė

Dantukų Fėja pakėlė ir didžiausiąjį brolį, kuris labiausiai nuo Bobaužių nukentėjo, paguldė lovytėn, nuplovė, nukrapštė purvo sluoksnį, spragtelėjo pirštais ir pasigirdo kažkoks dūzgimas, gal burzgimas, net visas riaumojimas. Prie Dantuko priartėjo mažulytis Traktoriukas ir uždainavo:

Burzgia, urzgia traktoriukas,

Traukia lauk Baubus mažiukas,

Sukas greitai motoriukas,

Gyja, sveiksta jau Dantukas.

Fėja sunerimusi suraukė antakius:

– Ak, štai kur jis įsitaisė! Sėdi įlindęs čia! Imsiuos meškerės.

Iš savo stalčiuko Fėja ištraukė spalvotas meškeres: baltą, geltoną, raudoną ir mėlyną. Užmetė – užkibo! Nevalyvas, su krintančiais nuo kojų batais Bobaužiukas!

– Och, dar batus, kojines ir kitas jo paliktas bjaurastis išplaunu, – susikaupusi pratarė Fėja. Kaip ir brolį Kandį, Dantukų gelbėtoja apklostė, įtrynė kvepiančiais aliejais, aptvarstė, sulopė padriskusius drabužėlius ir švelniai iškėlė iš savo stebuklingos kėdės. Tada Dantukus  pasisodino ant kelių ir susimąstė, o jie ėmė spurdėti ir ruoštis namolio. Dantukų Fėja tarė:

– Palūkėkit, mažutėliai, o jei jus keliaujačius vėl užpuls Bobaužiai?

– Bet tu juk juos nugalėjai? – prašneko Dantukas.

– Aš tik šįsyk išvadavau, o kitą kartą galiu ir neišgirsti jūsų pagalbos šauksmo, arba pateksit pas mane per vėlai, kai jau nebegalėsiu jūsų išgelbėti.

– Bet tu gi Fėja, turi burtų lazdelę, tad mostelk ja ir baisūnai išnyks! – paprastą išeitį siūlė Dantukai.
– Norėčiau, kad taip būtų paprasta, – nuliūdo Fėja, – juos nugalėti, turėsite patys.

– Bet kaip? Mes gi mažiukai, o jie tokie bjaurūs ir stiprūs.

– Šį tą apie Bobaužius išmanau, gal tai padės nuo jų apsiginti… Maumukai mėgsta visus skanėstus, kuriuos mėgstate ir jūs. Kuo dažniau, mano draugai, kramsnojate, tuo daugiau Bobaužių sukiojasi netoliese. Jie nori ne tik atimti skanėstus iš jūsų, bet taikosi krimstelti ir jūsų šonelius. Ypač esate pažeidžiami naktį, kai užmiegate ir negalit piktulių nuginti šalin. Murzini, aplipę skanėstais, šiukštu, negalite eiti miegoti, nes galite žūti.

– Tai ką gi mums daryti? – iš liūdesio suapvalėjo Dantukų akytės, net rimtieji Iltiniai šnirpščiojo nosimis, braukė kapsinčias ašarėles. Fėja ūmai pragiedrėjo:

– Jūs privalote visada būti švarūs, ypač pasmaguriavę.

– Kaip mums tai pavyks? – suabejojo storulis Krūminis Dantukas.

– Reikia  pagalbininko, kuris galėtų mus numazgoti.

Fėja šelmiškai šyptelėjo:

– Eikite atgal prie girios rodyklės, tik šį sykį sukite ne į kairę, o į dešinę, manau, ten rasite kai ką, kas gali jums padėti. Kad nepasiklystumėte, imkite šį siūlų kamuoliuką, sukite ten, kur jis straksės, ir pasieksite kelionės tikslą.

Rūpestėlio sušiauštais antakiais atsisveikino Dantukai su gerąja Fėja, nusliuogė jos delnu paskui judrų kamuoliuką, kuris skubėjo pasišokėdamas, vedė mažutėlius į girią, kol mažieji draugai vėl atsidūrė prie keistosios rodyklės. Kadangi jų guodėja patarė sukti dešinėn, kur „visko po truputį“, taip ir padarė.

Stumdydamiesi, nedrąsiai trepsėjo Dantukai siauru takeliu, perėjo lenktu tiltuku į žavingą salą. Labai nustebę mažutėliai žvalgėsi – čia irgi gardžiai kvepėjo, pynėsi spalvos ir kerai. Smulkiomis kruopelėmis grįstu grindiniu Dantukai keliavo nežinia, ko ieškodami.O saloje vyko gyvenimas – sodininkai karučiais vežė obuolius, nykštukai rovė iš lysvių morkas, burokėlius ir išdidžiai krovė į dėžes, pienininkas rideno iš rūsio didžiulius sūrio ritinius. Pro mažos kepyklos langą sklido kepamos duonos kvapas. Oi, kaip Dantukai jo buvo pasiilgę! Mažieji ėmė grūstis kuo arčiau langelio, stumdydamiesi ir kumščiuodamiesi, kol suvirto į krūvą. Atsipeikėję išvydo juos stebinčias akis. Čia būta vėžlio, tiksliau Vėžlės, nes ji segėjo margą sijoną, puoštą nėriniais. Ji buvo labai sena, raukšlėta, gal todėl atrodė itin išmintinga. Dantukai skubėjo stotis ir purtytis dulkes.

– Triukšmingi ir purvini, – Vėžlė suraukė jau ir taip raukšlėtą nosį, tik jos akyse žaidė šelmiški šypsenos žiburėliai, Dantukai nusprendė, kad ji gero būdo ir nepyksta.

– Kadangi jau nurimote ir nebeklykaujate po kepyklos langais, laikas būtų nusiprausti, tokių murzių mūsų miestas dar nematė. – Ir mikliai sumerkė visus vonion, o pati su mezginiu įsitaisė šalia.

– Kurgi keliaujat, mažutėliai?

– Mes mes bėgam nuo Bobaužių! Ir ir ieškom draugų! Mes turim būti švarūs! Visada! – vienas per kitą šūkavo mažyliai.

– Tyliau, kalbėkit po vieną. Supratau jūsų rūpesčius, manau, galėsiu pagelbėti, o dabar eime pietauti. Kadangi Dantukėliai jau buvo smarkiai išalkę, bemat sutiko. Krimto, triauškino, ragavo viską, ką matė ant stalo. Dantukai išsitepė nuo galvos iki kojų. Nepritardama tokiai tvarkai senolė Vėžlė lingavo galva ir kuitėsi didžiulėje, gėlėmis puoštoje skrynioje.

– Kažkur turėtų būti! Mano mielasis išradėjas Vėžlys buvo sumeistravęs, tik nežinojo, kur pritaikyti… A! Štai! – nudžiugo Vėžlė ir ištraukė mažulytį šepetėlį ilgu koteliu.

Sutrepsėjo kojomis ir atsirado šepetėlių tiek, kiek dantukų – dvidešimt. Įvairiausių spalvų ir formų! Nudžiugę Dantukai ėmė valytis batukus, šluostytis skruostukus, šukuotis plaukus, šveisti vienas kitam nugaras. Tik pažastėlų niekaip neišėjo išsiprausti – labai kuteno.

Dantukų pasaka

Dantukų pasaka – iliustravo Rugilė Audenienė

Čia Vėžlė atkirpo kiekvienam po siūlo gabalėlį. To tikrai pakako švelniai braukti šoneliais iki pat pažastėlių, kol tapo visai švarūs. Ir Dantukai ėmė šėlioti – šokinėti per siūlus, kaip per šokdynes.

– Ei! Linksmuoliai! – suplojo delnais Vėžlė ir atidarė senovinės komodos dureles, ten rado krištolinę dežutę, pilną… saldainių!

– O ne…– murmėjo Dantukai, sliūkindami atbulomis ir užmerktomis akutėmis.

– Drąsiau, brolyčiai, pasivaišinkit, juk pamenat – „visko po truputį“. Juk turite bičiulius šepetėlius! Mandagiai paėmę po vieną saldainį, įsidėjo į kišenes ir jau ruošėsi namo. Rūpestingoji Vėžlė krovė kelioninius krepšelius. Garbingiausioje vietoje dėjo šepetėlį, į ritę susuktą siūliuką ir keistą dežutę (vieną visiems pasidalinti), ant kurios parašyta „Pasta“.

– O kas čia? – smalsavo Dantukai.

– Pagaminau stebuklingą pastą, ji panaši į muilą. Nuo jos Bobaužiams užputos akys ir nebegalės jūsų rasti ir skriausti. Mano senelės receptas, – mirktelėjusi pridūrė.

Gausiai apdovanoti Dantukai iškeliavo namo, o ten ilgai ir laimingai gyveno.

Submit a Comment