Ina Ogenskienė

Susipažinkime: Ina Ogenskienė

Esu trijų sūnų mama. Du sūnūs beveik suaugę: studentas ir dvyliktokas. Jie augo su kasdienėm vakarinėm pasakom, bet iš knygučių, su klasikiniais pagrandukais ir ožiukais. Jauniausias Sauliukas (dabar jam jau 10 metų) dažniau prašydavo ko nors neįprasto, temą sugalvodavo pats arba ji man kildavo stebint jo nepaprastai išradingus, pilnus išmonės , stebuklų ir fantazijos žaidimus. Kai pasakų prisirinko daugiau, pradėjau užrašinėti. Užrašinėjau ir Sauliaus kalbos perliukus, jo ilgas , pilnas žaidimų dienas. Gal su trečiu vaiku subrendau tokiam darbui? Gal jau daugiau pamatydavau? Laiko daugiau tikrai neatsirado, nes dirbu gydytoja gana nemažu krūviu. Bet reikia dirbti ir mama, visiems trims, kokio amžiaus jie bebūtų. Tai laimė.

Vakariniai mūsų dialogai būdavo maždaug tokie:

-Pasek gerą pasaką…

-Gal apie tris paršiukus?

-Ne, ten vilkas piktas.

-Tai gal apie Raudonkepuraitę?

-Ne, ten senelę prarijo…

– O gal apie vištytę ir gaidelį?

-Ne, ten akytes išmušė.

-O apie vilką ir septynis ožiukus?

-Vilko gaila. Gal geriau pasek apie Antiutę.

– O kas ta Antiutė?

– Nagi Antiutė. Ta, kuri spintelėje turėjo eglę, kuri buvo seniai papuošta, gal net per gimtadienį.

Aš supratau, kad vaikui reikia GERŲ pasakų, be smurto ir prievartos, kur pamokoma ir auklėjama švelniai, gerais pavyzdžiais.

Žiūrėti: kiti nariai